Kalėdos ateina ir praeina

...o gyvenimas tęsiasi.

Tiesą sakant, visai nenorėjau rašyti apie Kalėdas, nes tiek daug apie jas kasmet pasakoma. Vieni ragina švęsti, kiti liepia susikaupti. Vieni leidžia mintinai žinomas daineles, kiti – bažnytines giesmes. Vieni ragina pirkti ir dovanoti, kiti primygtinai liepia susilaikyti nuo bet kokių pirkinių. Vieni skatina bendrauti, lankyti vieniems kitus, kiti ragina medituoti ir bendrauti tik su visata. Vieni sako, palepink savo kūną, nes tu to verta, kiti sako – laikykis pasninko ir bausk save. Vieni sako – eik šokti, kiti liepia eiti išpažinties. Ir visi, kaip užsispyrę, tvirtina, kad privalai staiga tapti geru žmogumi ir būtinai kam nors ką nors paaukoti. Paskutinį metų mėnesį tu privalai padaryti tiek gerų darbų turbūt tam, kad galėtum pusmetį vėl apie juos negalvoti.

Pirmosios lemputės pasibaigus lietingam lapkričiui beveik kiekvienam sukelia euforiją. Karšto vyno ir skrudintų migdolų kvapai praneša apie artėjančią šventę. Ir net išpuošti prekybcentriai su per anksti įjungtomis melodijomis savotiškai nudžiugina akis. Bet įpusėjus laukimui ir kasdien didėjant raginimams būti geram, būti atlaidžiam, šildyti namus ir aplinkinius rankų darbo gėrybėmis, apkabinti kiekvieną sutiktą, skirti laiko tam, anam ir dar va šitam, visos tos lemputės ir žvaigždutės pradeda erzinti.

Taip ir norisi savaitei užsidaryti namuose su gera knyga ir pasinerti į visai kitokį pasaulį, kur nėra Kalėdų. Nerinkti dovanų artimiesiems, o nuėjus į knygyną visiems per dešimt minučių nupirkti dovanų čekius. Nekepti sausainių namie, o nupirkti penkis kilogramus mandarinų. Spirti į radiją, kuris šeštą kartą per dieną groja “christmas time” melodiją. Bendradarbei atsakyti, kad į firmos baliuką neisi dėl to, kad namuose laukia įpusėtas detektyvas arba rėžti tiesiai šviesiai, kad tau vyną gerti smagiau su geriausia drauge, nei su nusibodusia viršininke.

Bet taip elgtis negražu. Tiesiog nepadoru nepuošti namų, nesmaigstyti gvazdikėliais apelsinų, nedegti rankomis lietų žvakių, nevynioti eglišakių girliandų aplink langus ir nepagaminti savo mylimiausiems žmonėms advento kalendorių. Neišsiųsti rankų darbo atvirukų. Nenulipdyti meduolinio namelio. Nenueiti į darbo vakarėlį. Neaplankyti bent vieno rimto koncerto gruodžio mėnesį. Neįdėti į socialinius tinklus nuotraukos prie eglutės arba su ką tik iš orkaitės ištrauktais sausainiais. Nepalinkėti viešai visiems meilės ir ramybės. Neparašyti viešai kaip kitais metais ruošiesi tapti geresniu žmogumi ir ką supratęs šiemet. Nupirkti dovanas paskubom ar nepirkti jų visai. Nors ne, nepirkti dovanų jau darosi madinga.

Norėdamas ko nors pasiekti, turi tapti madingas. Turi tilpti į visuomenės nustatytus griežtus rėmus. Daužykis kiek nori, iš jų taip paprastai neišlipsi. Jei tu intelektualas, tai negali eiti į Džordanos Butkutės koncertą ar į Urvinį žmogų, jei tu literatas, tai rodysi prie naktinio stalelio gulinčias tik Bukerio premiją gavusias knygas ar eisi klausytis tik pražilusio ir nacionalinę premiją gavusio poeto, jei tu politikas, tai stengsiesi, kad visuomenė pamatytų tuos kelis kartus, kai buvai operoje ar filharmonijoje, na gal dar įsidėsi selfį prie bažnyčios. O jei tu verslininkas, tai neafišuosi, kaip pigiai nusipirkai bilietus į madingą Europos sostinę. Į socialinius tinklus dėsi nuotrauką, kaip valgai iš auksinių lėkščių prie balta staltiese užtiesto stalo, o ne kaip kebabą Berlyno gatvėje užgeri alumi tiesiai iš butelio. Nors kartais tas tikras turkiškas kebabas būna daug skanesnis už atšildytas jūros gėrybes. Kaip ir žmogus, nerenkantis aukų kokiam nors kilniam tikslui, gali turėti didesnę širdį ir platesnį požiūrį.

Per Kalėdas yra visuotinė prievolė spinduliuoti ramybę ir gerumą, dalinti dovanas ir apkabinimus. O jei nesugebi? Jei neturi nuotaikos? Jei tave paliko sutuoktinis ar susipykai su mama? Jei sergi ar šiaip esi pavargęs nuo kalėdinės euforijos? Jei žinojimas, kad po Kalėdų niekas nepasikeis yra arčiau, nei tie dirbtinai žadinami meilės aplinkiniams klodai? Dar blogiau, jei nenori švęsti be jokios pateisinamos priežasties. Savo gimtadienių juk kartais galima nešvęsti, galima nenorėti nei svečių, nei dovanų, nei primityvių linkėjimų. Taip, atsakytų jums rėmintojai, gimtadienių galima ir nešvęsti, o Kalėdas - būtina. Nes pagal tai mes sprendžiame, kas tu toks. Jei nesugebi švęsti kaip reikia, reiškia tu - lūzeris. Nepamirškime per šventes apkabinti ir jų.

Taigi sveikinu visus su artėjančiomis ir linkiu pagaliau išdrįsti būti savimi ir Kūčių naktį tylią išgirsti ne ką kalba gyvuliukai, o ką šnabžda širdis. Ir nebijokit, Kalėdos tikrai praeis ir pasaulis vėl bus toks pat blogas, ištvirkęs ir nenudailintai savas, kaip ir ankščiau. O sausio mėnuo taip pat puikiai tinka sausainiams kepti ir vakarėliams rengti.