2017 m. balandžio 28 d., penktadienis

Manasis rytų Berlynas


Berlyne vėl atšalo, krenta lietutis, bet medžiai jau sužaliavę, po laja jau galima nuo jo pasislėpti. Pavasarį atnešę sakurų ir magnolijų žiedai nukrito jau prieš kelias savaites. Gatvė, į kurią atsikrausčiau praeitų metų rudenį, kai medžiai jau buvo numetę lapus, prieš mėnesį pasidabino balta spalva ir kaskart, išėjus iš namų, užgniauždavo kvapą nuo žydinčių magnolijų vaizdo ir kvapo. Dabar baltą estafetę perėmė kaštonas su stangriai stovinčiais žiedais, lyg būtų atkišęs tam neskubančiam pavasariui daugybę viduriniųjų pirštų. Kitame gatvės gale švelnia rožine spalva pasidabinę slyvos ir tarp jų įsimaišiusios alyvos. Iš pirmo žvilgsnio, gatvė visai neypatinga, tipiška Berlyno gatvė madingo Prenzlauerberg rajono pakraštyje, kur būsto nuomos kainos dar įperkamos, o populiarios rajono naktinio gyvenimo vietos vis dar pasiekiamos pėsčiomis. Tai nedidelė gatvė, kur turistų yra tik tiek, kiek jų ateina iki nedidelio hostelio, kur trijose aludėse prie alaus bokalų sėdi dūmuose paskendę vokiečiai su ūsais ir DDR laikų šukuosenomis, kur yra maloni gėlininkė, patarianti visais gėlių auginimo klausimais, advokatas, draudikas, papuošalų gamintoja, jogos trenerė, indiško maisto restoranas, iš kurio smagu parsinešti patiekalus, kai tingisi namie gaminti. Čia yra fizioterapijos kabinetas, iš kurio ką tik išėjau, ir smagi kavinė, kurioje senais laikais buvęs kino teatras, o dabar šeimininkauja miela turkų šeima, kepanti vokiškus pyragus. Nes rytų Berlyne turkų beveik nėra.

Užtat čia daugybė vietnamiečių. Mažai kas žino, kad juos Rytų Berlyno valdžia prisikvietė, kaip gastarbaiterius, kaip pigią darbo jėgą. Pasirodo, ne tik Vakarų Berlyne trūko dirbančiųjų, rytiečiai irgi sprendė savo problemas. Griuvus sienai, vietnamiečiai pasikvietė
šeimas ir jų bendruomenė pradėjo augti. O kartu pradėjo augti ir jų kavinių skaičius, kuriose ir dabar gali skaniai ir nebrangiai pavalgyti.

Sutikti lietuviai manęs visada paklausia, kuriame Berlyne aš gyvenu – rytų ar vakarų. Lyg miestas nebūtų susijungęs daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus. Lyg lauktų atsakymo – aišku, kad vakarų, nes jei važiuot iš Lietuvos, tai tik tam,kad atsidurtum vakaruose. Vokiečiai šį klausimą užduoda daug rečiau ir tik po ilgesnio bendravimo. Berlyniečiai – niekada. Jie tiesiog klausia, kuriam rajone gyvenu, nes gyvenamasis rajonas Berlyne apibūdina ne tiek statusą, kiek pačio žmogaus vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Kiekvienas rajonas turi savo benamių patiltes ir prabangius restoranus, bet kiekvienas turi ir savitą legendą, tam tikrą vyraujančią atmosferą ir jo pasirinkimas išduoda daug papildomos informacijos apie žmogų.

Pavyzdžiui, jei gyveni Wedding arba Neukoeln rajonuose, reiškia, esi tolerantiškas kitai kalbai, kitam tikėjimui, kitokiam kaimynų elgesiui ir tuo pačiu esi meniškos, atviros sielos, nesirūpinantis statusu ir neturintis storų sąskaitų banke. Tai rajonai, kuriuose menininkai vis dar išgali susimokėti nuomą, o didėjantis jų skaičius įneša smagaus meninio bruzdesio, įdomių kavinių ir geros muzikos mažuose klubuose. Jei gyveni Friedrichshaine arba Kreuzberge, vadinasi esi jaunas, pašėlęs, viskam atviras, audringą naktinį gyvenimą ir alternatyvų meną mėgstantis žmogus.

Jei gyveni rytinio Berlyno pakraščiuose, tokiose vietinėse Fabijoniškėse, esi arba čia užaugęs vietinis, arba rusas, arba vietnamietis. Nes tie pakraščiai turbūt turi daugiau bendro su Maskva ar Minsku, nei su Berlynu. Ten ir russian disco, ir rusų parduotuvės, ir koldūninės, daug kur netgi užrašai rusiški. Pačiame Berlyno centre gyvena tik diplomatai, kontraktiniai verslininkai, iš kitų miestų atsikėlę turtingi senukai ir turistai laikinuose būstuose. Nes ten gyventi visiškai neįdomu.

Turi Berlynas ir turtuolių rajonus – jei gyveni Zehlendorfe ar Wannsee, esi arba gerai uždirbantis vokietis, arba nuo šaltojo karo laikų užsilikęs amerikietis, arba persikėlęs iš Vakarų Vokietijos ir visur ieškantis įprastos vokiškos švaros ir tvarkos, nuravėtų gėlynų ir vakare laiku miegoti einančių kaimynų, kurių kituose Berlyno rajonuose beviltiška surasti.

Charlottenburg rajonas yra visoks. Tai ir pats vakarų Berlyno centras su Kurfurstendamm gatvėje stovinčiais prabangiais pastatais neįperkamomis kainomis, ir tautinių mažumų užkampiai su sugrūstais septyniasdešimtųjų statybos daugiabučiais, ir jaukūs kiemeliai bei balkonai su arkomis, iki kurių kylama šimtamečiais liftais.

Jei gyveni Prenzlauerberg rajone esi arba vaikus auginanti šeima (save priskiriu pastariesiems), arba iš senų laikų užsilikęs ir seną būsto nuomos kontraktą turintis menininkas, arba gyvenamuoju plotu su kitais besidalinantis studentas, arba dažniausiai - gerai uždirbantis hipsteris iš kurios nors Europos šalies, dažniausiai vegetaras, pusryčiaujantis kavinėje arba apsiperkantis tik ekologiško maisto ir ekologiškų drabužių parduotuvėse, kurių čia apstu. Šiame rajone didžiausia Europos užsieniečių bendruomenė, todėl kartais ispanų, italų, prancūzų ar anglų kalbas gali išgirsti dažniau nei vokiečių, o vaikai nuo pat mažens žino, kad šis rajonas yra vienintelis Vokietijoje, kur būti ne vokiečiu yra greičiau privalumas, nei trūkumas.

Prieš susijungimą Rytų Berlyne esančiame Prenzlauerbergo rajone gyveno darbininkai, namai buvo erdvūs, bet seni, daugelis jų statyti dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, neturintys jokių patogumų. Pamenu draugo butą kokiais 91- aisiais metais – erdviame bute didžiuliais langais buvo šalta, dušo kabina stovėjo virtuvėje, o tualetas buvo laiptinėje. Tais laikais ir pečius buvo ne dekoracijos, o šildymo elementas.

Iš šių namų po susijungimo žmonės bėgo į vakarus, bėgo ten, kur daugiau pinigų, kur yra darbo, kur sutvarkytos laiptinės, o iš krano bėga karštas vanduo. Į jų paliktus butus nelegaliai kėlėsi menininkai, valkatos ir šiaip laisvam gyvenimui prijaučiantys jauni užsieniečiai. Jie apleistose vietose organizuodavo parodas, ant stogų – koncertus, o apleistuose dideliuose butuose rengdavo vakarėlius. Didžėjai kartais grodavo tiesiog gatvėse, kur dailininkai paišydavo savo šedevrus ant įvairių sienų ar ant grindinio. Kai kurie buvo tokie gražūs, kad palikti ir iki dabar, kasmet tik atnaujinami truputį. Rajone po truputį kūrėsi įdomesni barai, meninės erdvės, mažos papuošalų parduotuvėlės, jaukūs kino teatrai. Namai po truputį buvo renovuojami, rasdavo senus savininkus arba už grašius įsigydavo naujus, menininkus iškeldindavo, o suremontuotiems butams rasdavo pinigingesnių nuomininkų, kuriuos traukdavo meninė atmosfera ir lauko kavinės po šimtamečiais platanais. Po dešimties metų rajonas tapo vienu įdomesnių visame Berlyne ir gyventi jame jau tapo netgi šioks toks statuso su meniniu požiūriu patvirtinimas. Atsirado daug smagių kavinių, naktinių barų, parduotuvių ir gyventi jame menininkams pasidarė per brangu. Bet užsieniečių iš kitų Europos šalių šios kainos negąsdino - Berlynas turbūt iki šiol yra pigiausia Vakarų Europos sostinė, nors nuomos kainos vien per pastarąjį dešimtmetį padvigubėjo. Jie suprato, kad rajonas yra ramus, elegantiškas, be jokios pramonės ir visai šalia centro. Ir toks europietiškas, kad iš kur beatvykus, jame jautiesi kaip namie.

Keliautojams visada pasiūlau atvažiuoti čia pasivaikščioti. Vos kelios tramvajaus stotelės nuo Alexanderplatz, ir jūs vaikštinėjate po elegantišką šeštadieninį turgų Kolwitzplatz, arba kuičiatės tarp senienų ir klausotės gatvės muzikantų sekmadieniais Mauerparke. Arba gurkšnojate alų seniausiame Berlyne biergartene Prater. Arba fotografuojatės prie Pasakų fontano Friedrichshain parke, o paskui drybsote ant žolės, kol vaikai žaidžia aikštelėje. O blogu oru vedate vaikus į senoje bažnyčioje įkurtą muziejų su labirintu vaikams arba į kavinę su didžiule smėlio dėže. Arba tiesiog geriate kavą vienoje iš Helmhotzplatz esančių kavinių, o vakarais einate pašokti ar paklausyti koncerto į kurią nors Kulturbrauerei esančią salę, po kurio tiesiog einate Lychner gatve ir įsigrūdate į kurį nors prirūkytą barą tarp vietinių išgerti kokteilio. O gal tik atvažiuojate čia suvalgyti skanios Zia Maria kepamos picos ir Hockey Pockey gaminamų ledų su pistacijomis, su baltu šokoladu, su obuoliais ir baziliku, su burokėliais ir obuoliai arba gaivinatės šerbetu su Prosecco ir mėtomis.

Toks yra mano Berlynas, kuriame gyvenu. Ir visai nesuku galvos, rytų jis ar vakarų.

4 komentarai:

  1. Sveika Lina, jau seniai seku tavo blogą, pirmą kartą komentuoju. Pasakysiu viena - kuo ilgiau esu su tavimi, tuo labiau pamilstu Berlyną. Pagaliau nusprendžiau pirmą kartą čia apsilankyti (iki birželio pabaigos, nes liepą-rugpjūti Vilniaus oro uostas uždaromas), radau visai pigių skrydžių. Norėčiau paklausti - kokias vietas visų pirma vertėtų aplankyti? Ar labai sunku susikalbėti ten, nemokant vokiečių kalbos (angliškai kalbu puikiai). Labai lauksiu tavo atsakymo!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ieva, daug patarimų esu pažėrusi naujame kelionių žurnale Keliauk, rugsėjo mėnesio Moters žurnale. Jei norėsi, mielai tave prijungsiu prie kurios nors mano organizuojamos Berlynas kitaip ekskursijos, 3,5 ekskursijos kaina žmogui - 20 eur. Jei domina, parašyk man žinute į fb puslapį berlynaskitaip. o su anglų kalba puikiai išsiversi Berlyne, jis labai multikultūrinis miestas. Geros kelionės. Lina

      Panaikinti
  2. O Kylije arba Hamburge su 3 mazais vaikais kur galima butu apsistoti ir ka aplankyti?

    AtsakytiPanaikinti