Berlyne ruduo. Šiemet ne toks gražus, kokį
aprašiau romane „Ruduo Berlyne“. Visą rugsėjį tęsėsi
vasara, paskui iškart atėjo žiema, o dabar po truputį sugrįžta
ruduo. Kaip tyčia daug keliautojų, daug ekskursijų, vedžioju
žmones po Berlyną keliskart per savaitę, pasakoju, klausinėju, su
kai kuriais ir visai atvirai išsikalbam. Čia turbūt suveikia
nepažįstamo žmogaus dėsnis – su barmenais, taksistais,
atsitiktiniais pakeleiviais dažniausiai vyksta atviriausi pokalbiai,
nes žinai, kad to žmogaus turbūt daugiau nesutiksi arba žinai,
kad jis kasdien girdi įvairių istorijų ir tavąją tuoj pamirš.
Dažniausiai būna taip, kad pirmąją ekskursijos
dalį kalbu aš – apie Kaizerius, apie išprotėjusius tarpukario
vakarėlius, apie nacius ir jų degintas knygas, apie šeimas
išskyrusią Berlyno sieną ir rusų kareivių išprievartautas
moteris, apie hipiškai laisvą vakarų Berlyno gyvenimą ir
nuolatinę baimę šaltojo karo metu, apie sąžininguosius Štazi
bendradarbius ir rusų sunaikintus kultūros paminklus, apie dvi
Vokietijas, susitikusias Berlyne ir pradėjusias švęsti visišką
laisvę. Kai pradedu kalbėti ir rodyti kuo dabar gyvena Berlynas ir
kas jame galima, netyčiom pasipila lyginimai su Vilniumi ir
vardinimai ko jame negalima. Tada jau aš klausau.
„Vilnius toks gražus miestas, atrodo tik gyvenk
ir džiaukis, bet valdžia viską daro, kad žmonės kuo mažiau
džiaugsmo patirtų, pristeigia visokių draudimų, priima visokius
sprendimus viena, nesiskaitydama su kitų nuomone, - sako vienas.
Pasak jo, kad ir istorija su iškirstais Gedimino kalno medžiais
arba statybomis, kai istorinėje vietoje vietoj dviejų aukštų
išauga penkių aukštų namas – tokiems dalykams tikrai reikėtų
vilniečių pritarimo.
„Vilniuje tiek daug gražaus jaunimo, jie įdomiai
apsirengę, jie nešiojasi brangius kompiuterius, sėdi kavinėse,
užpildo barus. Bet vidutinio amžiaus žmones kavinėse labai retai
išvysite, jiems per brangu. O čia net senukai vakarieniauja
restoranuose“, - neslėpė nuoskaudos dar palygint jauna ir graži
moteris. Ir nors Berlynas visai nėra malonių žmonių miestas,
turistai iš Lietuvos stebėdavosi, kad žmonės mandagūs ir mielai
paaiškina kelią, padavėjai pakalbina vaikus, o policininkai
nebaudžia, net jei bėgi degant raudonam Ampelmanui (Rytų Berlyne
populiariam šviesoforo žmogučiui).
„Lietuvos valdžia visiškai negerbia žmonių ir
visai nesistengia, kad jiems būtų geriau gyventi. Jei tik paburbi
ką nors, visi ir sako, tai eik balsuoti, stenkis pats kažką
pakeisti, pradėk nuo savęs. O aš nebežinau už ką balsuoti, nes
man rodos, kad jie nei vienas dėl mūsų nebesistengia“, - kalbėjo
trečias.
„Kainos Berlyne jau daug draugiškesnės nei
Vilniuje. Ir jei meniu parašyta taurė vyno – atneš pilną taurę,
jei alaus bokalas – tai didelis, jei Tapas – tai porcija tokia,
kad nuo dviejų tikrai pavalgytum, jokių paslėptų kainų ar
manipuliavimo klientais. Ir jei čiumpi užkandinėje limonado
buteliuką, tai tikrai už jį nemoki penkių eurų, kaip gali
nutikti Vilniaus centre,“ - atviravo dar viena. O jos vyras
skundėsi, kad iš tiesų blogiausia tai, kad žmonės nuolankiai
priima augančias kainas, kvailus įstatymus, o kai jiems sako, kad
niekas čia nepabrango ir nėra ko bumbėti, jie susigūžia ir eina
dirbti į kitą pamainą, nes iš vieno darbo jau nebeišgyvena.
Kartais pritariu jiems, kartais tiesiog leidžiu
išsipasakoti, o kartais pasakau, kaip čia sutvarkyta socialinė
sistema ir kokia ji yra netobula, vokiečių keikiama, bet vis tiek
atgręžta į žmogų ir suteikianti saugumo jausmą. Dabar dažnai
pakalbame ir apie rinkimus, ir apie tai, kad nėra už ką balsuoti.
Bet juk reikia, nes juk paskui negalėsim kaltinti valdžios, jeigu
nebalsuosim, priduria.
Linkčioju galva, bet niekam garsiai nesakau, kad
man visai vienodai ėjot jūs balsuoti ar ne. Nemanau, kad balsuoti
už bet ką yra prasminga, nemanau, kad gadinti biuletenį yra
prasminga, manau, kad kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis iki
kurio lygio siekia jo pilietiškumas ir jei jam tą sekmadienį
skauda gerklę, dantį ar mašinoj baigėsi benzinas, nereikia jo už
tai smerkti. Nes kiek kartų jis balsavo, visvien niekas labai
nepasikeitė. Nes tam politikui, dėl kurio jūs turit keltis nuo
sofos, visai vienodai, kad jums kartais labai reikia jo sprendimo, jo
pagalbos, jo balso priimant jums ir jūsų vaikams svarbius įstatymus
ar nutarimus.
Nemanau, kad mano nuomonė išvis Lietuvoje kam nors
rūpi. Nemanau, kad kada nors rūpėjo. Nemanau, kad mano balsas
galėtų nulemti kažką. Nei vienas politikas, nei viena partija
šiemet nepakrutino užpakalio ir net nebandė pažadėti žmonėms,
kad jais rūpinsis, kad bandys išspręsti kokias nors problemas, net
nebandė kreiptis į juos, parašyti kokį laišką, užmegzti ryšį,
galiausiai - surengti šventę ar susitikimą. Nebūtinai jie turėjo
važiuoti pas mane į užsienius, nors kai tiek lietuvių gyvena nebe
Lietuvoj, visai būtų verta ir apie tai pagalvoti. Kai mano draugas
pietų Vokietijoje kvietė politikus atvykti, organizavo susitikimus
su bendruomene, vos prikalbino kelis atvykti.
Aš dabar kalbu apie Lietuvoje likusius rinkėjus ir
tų kandidatuojančių politikų kaimynus, jų vaikų mokytojus, jų
bendruomenę, jų tėvų kaimų gyventojus, jų parapijas, kur
anksčiau bent jau prieš rinkimus atvažiuodavo kokie nors
politikai. Visi žinojo, kad tai tik pažadai, kurie po rinkimų
išsivedės lyg pagirios, bet vis tiek balsavo, nes žmogus juk
atvažiavo, stengėsi, protingai pakalbėjo, išklausė, gal net
čerką įpylė.
Bet dabar partijų cinizmas taip pažengęs, kad
niekas dėl paprasto žmogaus jau nesivargina. Po juodų pinigų
skandalo finansuoti kampanijos nėra iš ko, gerų "pijarščikų"
nenusisamdysi, o prasti liepia dėti reklamą į portalus, o to
padaryt vėl nėra iš ko. Patys politikai išgyvena idėjų badą,
ant bačkos užsilipti viešoje vietoje neturi drąsos, įsivelti į
įdomesnę diskusiją su priešininkais bijo, nes visi jie
tarpusavyje susiję, o sugalvoti įdomesnę kampaniją – trūksta
fantazijos. Kalbu tiek apie didžiąsias partijas, tiek ir apie
atskirus individus. Pas mamą Žirmūnų penkiaaukščio laiptinėj
kabėjo kažkokio nepriklausomo kandidato skelbimas „aš už
Lietuvą ir šeimos vertybes, rinkite mane į Seimą“. Per tris
minutes sugalvotas šūkis, atspaustas ant paprasto rašomojo
popieriaus lapo ir prismeigtas skelbimų lentoj. Gražuolės „Misių“
konkursuose ir tos daugiau stengiasi – ruošia dainų ir šokių
numerius, siuva drabužius, ruošia prisistatymo kalbą. Nes žino,
kad norint laimėti, reikia padirbėti.Ir nebūtinai tie
politikai turi linksminti tautą, kaip Trumpas ar mėtyti iš
sraigtasparnio ledus, kaip Uspaskichas gerais laikais.
Nežiūrėjau debatų per televiziją, bet
internetinėje spaudoje neradau nei vieno įdomesnio rinkiminės
kampanijos renginio ar pasisakymo. Per debatus politikai tik
atmušinėja jiems užduodamus klausimus, nemokėdami paslėpti, kad
laukia jų pabaigos ir labiausiai nori eiti namo ar į barą, o ne
papasakoti ką nors savo rinkėjams. Ir jūs manot, kad nuobodulio
neslepiantys jų veidai turi paskatinti žmones eiti balsuoti? Todėl
buvo svarbu socialiniuose tinkluose inicijuoti kampaniją, raginančią
jaunimą eiti į rinkimus. Nežinau, kurios partijos buvo ši
iniciatyva, bet parengta ji buvo puikiai, daugelis jaunų žmonių
ėjo balsuoti, nors, kaip visada, nelabai žinodami už ką. Bet,
manau, kad jei vietoj kompanijos „ar tu jau pabalsavai“ būtų
vykdoma kampanija „ar tu jau prisistatei, politike“ – būtų
daugiau informacijos, kūrybiškumo ir naudos visuomenei. Ar bent jau
daugiau medžiagos humoro laidoms.
Kai auklėjam vaikus, akcentuojame tai, kad jei nori
turėti teisių, privalai turėti ir pareigų ir kad viena su kita
gyvenime yra tampriai susiję. Lietuvoj žmonėms kasdien primenama
apie pareigas, bet ne apie teises, pareiga balsuoti šiuo atveju
iškeliama daug aukščiau, nei teisė žinoti. Politikai nori
sėdėti Seime ir tu privalai eiti balsuoti. Politikai neturi pinigų
reklamai ir tu privalai juos suprasti. Valdžia neturi laiko ir noro
su tavim kalbėtis ir tu privalai suprasti, kokie jie užsiėmę.
Miestas neturi vietos vaikams darželiuose, tai tavo pareiga
pasirūpinti savo vaikais. Valdžia prisipirko per brangių šaukštų
– tavo pareiga suprasti, kad istatymai netobuli. Politikas paėmė
kyšį – jis suklydo, bet tavo pareiga jam atleisti. Valdžia po
rinkimų padidins kokius nors mokesčius – vėlgi tavo pareiga bus
suprasti ekonomikos dėsnius. Lauksi pusę metų skubios operacijos –
turi suprasti, kad ne tu vienas sergi. O teisė klysti, nusikalbėti,
praleisti be pateisinamos priežasties darbo valandas, priimti
kvailus sprendimus, paskui juos čia pat vėl bandyti taisyti,
išleisti per daug, keliauti per daug, reprezentuoti save per
brangiai priklauso jiems. Ir iš viso tu, menkas rinkėjau, užuot
purkštavęs ir klausinėjęs – marš balsuoti. Užsimanė mat
teisių.
Kai Berlyne rugsėjo viduryje vyko rinkimai, prie
žaidimų aikštelės mano rajone nuolat būriuodavosi politikai –
vieną savaitę vaikams buvo dalinami žali balionėliai, kitą –
raudoni, vieną savaitę pučiami didžiuliai muilo burbulai, kitą –
spraginami popkornai. Socdemai vieną šeštadienį ir visą šventę
surengė, jos metu buvo galima meniškai ar juokingai ar netgi ir
kvailai išpaišyti politikų plakatus. Akcija vadinosi „pagražink
savo politiką“.
Manau, kad Lietuvoje pagražinti savo politiką
norėtų daugelis. Gal tai būtų savotiška atrakcija,
raginanti žmones eiti balsuoti į antrą turą? Nes nepaisant viso to, ką aš čia prikalbėjau, balsuoti reikia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą