2016 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Apie tris lietuviškus K - kavą, krizę ir kainas




Po trijų savaičių atostogų Lietuvoje vėl sugrįžau į savo mėgstamą kavinę. Įsitaisau prie mėgstamo staliuko ir kažkodėl stebiuosi tuo, kad barmenas šypsodamasis pasisveikina, kad prie kitų staliukų linksmai besišnekučiuoja žmonės, kad šalia įsigilinęs į kompiuterį ir siurbčiodamas limonadą sėdi jau penkiasdešimtmetį peržengęs vyrukas, kad man prie kojų ramiai ilsisi kaimyno šuo, kad senyvo amžiaus pora prie kito stalelio baigę skaityti laikraščius užsisako po salotų lėkštę, kad ant sulčių stiklinę išvertusio vaiko niekas nerėkia, o barmenas verkiančiam vaikui kaip mat atneša naujų (aišku, už tą pačią kainą). Įprasta šeštadienio popietė Berlyne. Tokia pat buvo prieš savaitę, tokia pat bus po mėnesio. Kodėl tada stebiuosi?

Bandau pažvelgti į viską lietuviškomis akimis. Keista tai, kad kavinėje sėdi įvairaus amžiaus žmonės. Tai reiškia, kad niekam čia ne per brangu šeštadienį užsukti išgerti skanios kavos. Dar keisčiau tai, kad pensijinio amžiaus žmonės gali užsisakyti net ir salotų. Kad niekas nesipiktina kavinėje ramiai gulinčiu šunim ir kad šuo iš tiesų guli taip ramiai, kad neužkliuvęs už jo, net ir nepastebėtum. Kad nemažai žmonių sėdi po vieną – tik su kavos puodeliu ir laikraščiu. Kad niekas netikrina meniu, kiek čia kainuoja kava, nes visame mieste ji kainuoja daugmaž panašiai ir niekas jos kas mėnesį nebrangina. (Gal tik pačioje turistinėje zonoje ir prašmatniausiuose viešbučiuose kainuos euru daugiau). Kad žmonės atsipalaidavę, šypsosi, neskuba į sodus, neturi sudoroti ir į stiklainius sukišti pomidorų ar obuolių derliaus, neturi kitų reikalų, nes juk šeštadienis – poilsio, o ne reikalų diena. Kad juos domina kas vyksta pasaulyje ir jie vis dar skaito storus šeštadieninius laikraščius, kuriuos vis dar leidėjai leidžia. Kad barmenas mielai bendrauja ne tik su vaikais. Kad žmonių veiduose nėra jokios įtampos ir skubėjimo, jokio susireikšminimo ar noro pademonstruoti aplinkiniams savo svarbų statusą, jų telefonai neskamba, negaudo pokemonų, nerašo žinučių. Jie mėgaujasi šeštadieniu.

Nenoriu prisidėti prie emigrantų choro ir vardinti kaip viskas blogai Lietuvoje. Ne, ten nuostabiai žalia žolė, puiki gamta, skanus alus, o kokie nuostabūs vasaros vakarai Vilniaus senamiestyje. Atrodo, tik mėgaukis viskuo. Bet žmonių veidai įsitempę, o kavinės nusėstos jaunimo arba turistų. Šeštadienį išeiti į Vilniaus centrą išgerti kavos su laikraščiu nėra normalus statistinio lietuvio įprotis. Tai jau prizas, netgi dovana sau už sunkiai atidirbtą savaitę ar kokia kita proga. Jis vyksta taip retai ir trunka taip trumpai, kad niekaip negali nubraukti rūpesčio raukšlių nuo veidų.

Ir jei šiuo momentų A.Užkalnis sakytų „patys kalti, kad nemokat gyventi“, o koks gyvenimo būdo treneris tvirtintų „šypsokitės ir gyvenimas jums pradės šypsotis“, aš viso labo sugebu pasakyti, kad man liūdna. Dėl to, kad šeštadieninis puodelis kavos ir indelis ledų vaikui lauko kavinėje didžiajai daugumai Lietuvos žmonių per pastaruosius kelis metus tapo prabanga. Negirdėjau, kad per tuos kelis metus Lietuvoje būtų įvykusi politinė ar ekonominė krizė, bankrutavę didžiulės įmonės, bankai ar kiti ūkio subjektai nuo kurių priklauso ekonominė šalies gerovė. Šalis neįsivėlė į karą, nesiaučia mafija, neužplūdo epidemijos. Tad kodėl taip ženkliai pablogėjo žmonių gyvenimas? Kodėl vienas mano draugų, begalinis Lietuvos patriotas ir labai darbštus žmogus, turi palikti šeimą ir važiuoti į Švediją dirbti, nes tiesiog niekaip nesukrapšto normaliam pragyvenimui. Ne, mielas Užkalni, jis ne tinginys, ne kvailys ir neprisiėmęs nepamatuotų paskolų, jie abu šeimoje dirba, ir vistiek neuždirba oriam gyvenimui.

Kita mano draugė, paklausta apie gyvenimą, pasakoja, kad nieko tokio, gyvent Lietuvoje galima. Tik priduria, kad dabar, tą šventinę dieną, kai nori su vyru išgerti mieste kavos, geria nebe kavinėje, o perka vieną išsinešimui ir susėdę and suolelio abu dalinasi vienu puodeliu. Dar viena draugužė pasakojo, kaip stipriai supyko ant vyro, kai jis parnešė tris rožes be priežasties. Anot jos, toks švaistūniškumas šiais laikais tiesiog neatleidžiamas, nes gėlės pabrango tris su puse karto. Trečioji pasakojo, kad į kiną su vaikais nebeina. Sako, nusiperkanti litrą ledų, įdedanti juos į gražius indelius, užbarstanti šviežiomis uogomis ir žiūrintys tą patį kiną, nelegaliai atsisiuntę, namie. Jai pritaria dar viena draugė – ji sako, nieko tokio, senai nebeinu į barus, nes žinau, kad iškart pradėsiu piktintis kainomis. Ji atsikemša vyno butelį namie, pasipjausto sūrio ir tikina save, kad namie šimtą kartų geriau nei mieste. Net ir tų, gerai gyvenančių, lūpose šiemet kelis kartus išgirdau, kad teko atsisakyti poilsinės kelionės, kad prie jūros praleis tik savaitę, o ne dvi kaip anksčiau. Taip jiems ir reikia, pasakys didžioji tautos dalis, o man liūdna ir už juos.

Ir ne vien todėl, kad su euru viskas Lietuvoje dramatiškai pabrango, kad visi prekybininkai, pamiršę pažadus net neapvalinti kainų, dabar manipuliuoja skaičiais kaip įmanydami, bet ir dėl to, kad žmonės susitaiko su tokiu gyvenimu. Jie jaučiasi pavargę, susigūžę ir neįtakingi. Jie nepkliūna į dešimtukus, jų nerodo per televiziją, todėl jie bijo pernelyg kalbėti apie savo bėdas, o dar labiau kovoti už kažką geresnio. Jie gyvena baimėje tarsi A. Čechovo personažas Žmogus futliare. Toks ir yra lietuviškasis prototipas – visada bijantis, kad kas nors dar blogesnio gali nutikti ir besiguodžiantis, kad jis bent jau yra sveikas, bent jau turi darbą, bent jau gali vaikus išleisti į mokyklą, kad daržovės iš visą laisvalaikį suryjančio sodo yra bent jau ekologiškos. Ir pabaigoje vis dar prideda, kad bent teatrai Lietuvoje pigesni.

Stebiu žiniasklaidą ir į akis krinta kitas kraštutinumas – pernelyg didelis pozityvumas. Atrodo, lyg visi būtų įsteigę naują Self help skyrelį, kuriame spausdina sėkmingų verslininkų, darbščių mamų, išgarsėjusių paprastų žmonių istorijas. Sutinku, kad užtenka niurnėti ir piktintis ir kad reikia džiaugtis savo nišą suradusiais ir iš to išgyventi sugebančiais žmonėmis, bet kaip jaustis tiems, kuriems pasisekė mažiau. Tikrai taip, jie jaučiasi lūzeriais. Ypač, kai išgirsta ekspertų aiškinimus, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja ir kad jie patys kalti, kad kažką daro ne taip. Bet juk valstybė susideda ne vien iš verslių žmonių, kažkas turi nudirbti visus tuos mažiau įdomius darbus, kurių algų niekas nekelia. 

Taigi kas atsitiko Lietuvoje per tuos pusantrų metų, kad žmonių gyvenimo kokybė taip smarkiai pablogėjo? Kodėl, įvedus eurą, kainos pakilo du, tris, keturis kartus? Neradau atsakymo į šiuos klausimus jokiame dienraštyje ir jokiame naujienų portale. Ten viso labo – vis rečiau girdimas ekonomistų balsas, kad Lietuvoje gyvenimas pigiausias Europos sąjungoje ir toli gražu ne viskas čia ir pabrango, kad žmonės pradėjo uždirbti daugiau ir nekilnojamojo turto kainos vis dar kyla, o tai įrodo, kad ekonomika auga. Deja, iš mano sutiktų pašnekovų nei vienas nepasigyrė didesne alga ir absoliučiai visi patvirtino smarkiai išaugusias kainas.

Tai kaip čia dabar yra, mieli ekonomistai, kaip jūs beskaičiuotumėte, kaip jūs besiaurintumėte tą būtinų prekių krepšelį, vis tiek pralošiat lygindami su litu. Ir palikite degalus ramybėje, visai ne jūsų čia nuopelnas. Suprantu, kad jūs vis dar galit parduotuvėse atrasti pigių kruopų ir makaronų, dar pridėti gausiai užderėjusias daržoves sezono metu ir akcijinę dešrą – ir gausite daug maž nepabrangusį krepšelį, kurį jus sudaryti paprašė koks prekybos centras. Bet apklauskite anonimiškai to paties centro pardavėjas ar kitus nuo algos iki algos gyvenančius žmones, ir sužinosite tiesą apie kainų ir atlyginimo santykį.

Na gerai, palikime ramybėje prekybos centrus, pereikime per miestą. Pirmas pastebėjimas - kavos puodelis ar alaus bokalas šią vasarą čia kainuoja kaip Berlyne, nepaisant to, kad čia už minimalų valandinį atlygį čia galima nusipirkti tris kapučinus ir dar liks pinigų kruasanui. Ar žinote, kad kavos puodelio savikaina yra pati mažiausia. Vidutiniškai ji siekia kokius 20 centų. O parduodama už du eurus ir daugiau. Manot, baristos atlyginimas padvigubėjo? Ar kavos tiekėjas daugiau uždirba? Tikrai ne. Bet žmonės Vilniaus centre susitaikė ir su tokia kaina. Kai išsižioju garsiai paklausti, kodėl taip pabrango išsinešimui skirta kava, mano draugužė tildo, nes klausimas nepatogus, o uždavinėti nepatogių klausimų mes nelinkę. Ir tikrai, pardavėja meta man, kad aš išsigalvoju ir kava visai nepabrango. Ir dar meta man, kad jei nenoriu, galiu nepirkti. Lyg be jos pasakymo nežinočiau. O juk galėjo atsakyti nuoširdžiai, kaip jaunutė padavėja kitoje kavinėje – nežinau, ne mes kainas nustatome.

Stebiuosi mieste toliau - „In Vino“ atnešta tapas (užkandis) buvo trigubai mažesnė nei Vokietijos sostinėje. Tiesą sakant, čia tuos kelis pagaliukus su prismeigtom datulėm atneštų už dyką prie tiek pat, kiek Lietuvoje, kainuojančio vyno taurės. Kitą vakarą „Baltuose drambliuose“, anksčiau garsėjusiame kaip studentų mėgstama vieta, už keptų bulvyčių porciją vaikui sumokame beveik keturis eurus. Klausiu padavėjos, ar jai neatrodo, kad tai šiek tiek daugoka? O ji man atsako, jog čia ne šiaip šaldytos bulvytės, bet rankom pjaustytos ir keptuvėj keptos. Tai vat, kad rankom, atsakau, jei būtų kojom pjaustytos, gal ir būtų vertos tos kainos, o dabar keptos bulvės Lietuvoj jau prabanga. Kaip ir šaltibarščių porcija Palangoje arba ledų porcija Statoile. Kaip ir kambarys be patogumų kelioms dienoms Nidoje. Kaip ir butas studentui Vilniuje.

Ir vis tiek niekas nesipiktina. Nerengia piketų. Neorganizuoja akcijų. Nemėto papuvusių pomidorų į valdininkų langus. Nešaukia apie atėjusią į jų namus krizę. Neverčia pasiaiškinti tų, kurie padvigubino alaus kainas ir tų, kurie, prieš įvedant eurą, melavo išsijuosdami, kad kainos nesikeis, nors Europos patirtis tvirtino ką kitą. Net ir žiniasklaida po kalafioro skandalo nurimo. Po vasaros sezono sugrįžę eterin vėl leis papudruotiems politikams ir ekonomikos ekspertams visas problemas pašluoti po lova ir tvirtinti, kad tai normali ekonomikos procesų seka, o žmonės patys kalti, kad neuždirba ir kad išvyksta. O žmonės tuo metu jaučiasi lyg blaškomi audringoje jūroje be kapitono ir tinkamos įgulos, bet šypsodamiesi fotografuoja selfius ir tikina vienas kitą, kad viskas ne taip blogai, kad kaip nors išgyvensiantys. Suverš diržą dar kartą, nors jis senai laikosi ant paskutinės skylutės. Ką darysi - tokios laukinio kapitalizmo sąlygos. Išgyventi nevaldomame laive - tavo vieno reikalas. Jei neišgyvensi - tu lūzeris.

Per visas buvimo Lietuvoje savaites taip ir nepastebėjau, kad artėja rinkimai. Nei vieno aiškesnio politiko pasisakymo, nei vienos žinutės, nei vieno pasaulio gelbėjimo plano, nei vieno pažado pagerinti gyvenimus, atpiginti ką nors, apginti silpnesnius, padidinti algas. Nei vieno kvietimo nesitaikstyti su esama situacija. Turbūt kalta vasara, o gal tiesiog niekam tie žmonės ir nerūpi? Anksčiau bent jau apsimesdavo, kad yra priešingai, o dabar ir politikai turbūt pradėjo skaičiuoti pinigus. Turbūt ir jų kyšių ar Europinės paramos "otkatų" upeliai išseko ir jie, gyvendami tik iš algos, nebeišgali pasamdyti konsultantų? Gal tikrai metas pradėti kalbėti apie krizę Lietuvoj?


11 komentarų:

  1. na šiaip tai esu pensinYkas ir lygiai taip pat jaučiuosi Lietuvoje - vaikštau į kavines, užsisakau salotų (ir ne tik), padavėjos man šypsosi ir su manim sveikinasi, šunys ne tik neloja, bet ir nekanda, vienžo taip viskas puiku , kaip ... Berlyne. Gal čia, sakau, proglema autoriuje, o ne aplinkoje?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Seku Jūsų straipsnius, pastarasis kaip pirštu į akį. Esame jauna šeima, uždirbanti toli gražu ne minimumą, bet prieš išsiruošdami į miestą, kiekvieną kartą turime nuspręsti, ar eisime į kiną, ar gersime kavos su ledais ar pietausime kavinėje. Kartais į filmą visai šeimai vaikas eina vienas (nes taip pigiau). Ir vis taupome, taupome, taupome. Ir kaip gali būti atsipalaidavęs jei savaitgalį išėjęs išgerti kavos bijai, kad vaikas nepaprašytų antros porcijos ledų. Ir žinote, ką pasakysiu, kad dabar pasidarė labai nemadinga dejuoti. Nors ir ašaros tvenkiasi akyse, vis vien turi apsimesti, kad esi laimingas Lietuvos pilietis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Pensiją man moka Lietuva, aš ją užsidirbau. Dėl daug ko su jumis sutinku. Tik nesutinku tiek su jumis, tiek su didžiąja LT dauguma, kad reikia eiti, prieš kažką protestuoti. Sakykit - o kuo dėtas valdininkas, kuris taip pat gaune neitin orią algą, turi normalią šeimą, kad kažkokiam piliečiui A moka menką atlyginimą privatus darbdavys B? Ir kaip tas protestas ir valdininko C langų daužymas pakeis santikį tarp A ir B? Jei galima be jokių bla bla bla, gal, na nežiau, turbūt. Labai konkrečiai, o mes užsirašysime.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai geras klausimas. Galbūt galite atsakyti ir manąjį: jeigu C neįgalus, kodėl uź jo egzistavimą moka A ir B?

      Panaikinti
    2. nesupratau, jei galima išsamiau?

      Panaikinti
  4. Daug tiesos jūsų mintyse. Sunku išgyventi uždirbant minimumą, auginant 2 vaikus.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Turiu darbą Lietuvoje. Esu direktorius. Savivaldybės įmonės direktorius. Įmonėje per šimtą darbuotojų. Nevagiu. Ir žinote ką? Mano pečius jau pradėjo visai slėgti dėvėtų rūbų parduotuvių kostiumai, akcijų medžiotojo įgūdžiai maksimoje, ir dėvėtos padangos mano neprestižiniam automobiliukui. Naujų padangų nei karto gyvenime nesu pirkęs! Atostogoms taupau kas mėnesį atidedamas po 60 eurų. Bet taupymas atostogoms, tikriausiai, normalu. Nenormalu, kad vakar, vaikščiodamas po vieno Vokietijos miesto gatves, stebėjau autorės aprašomus vaizdus ir svarsčiau, kad gal tikrai verta čia pasilikti dirbti paslaugų sektoriuje pačiose žemiausiose pareigose, nei Lietuvoje turėti direktoriaus pareigas. Manau tikrai nenormalu, kad per šias atostogas atvykau čia užsidirbti euro kito ir rimtai svarstau galimybę emigruoti visam laikui. O juk man jau per penkiasdešimt ir įmonės direktorius Lietuvoje esu. O čia tik valytojas būsiu. Bet panašu, kad liksiu čia, kaip yra siūloma, nes ne statusas ir ne poza šioje valstybėje svarbiausia, ne turėti ir atrodyti dimensijomis žmonės gyvena. Vakar pats mačiau, buvau užsukęs į kavinukę, kur žmonės linksmai futbolą žiūrėjo, pats patyriu mano vadovo santykį su manimi, pats matau, kaip bendrauja įstaigos, kurioje planuoju pasilikti visam laikui, klientai su aptarnaujančiais darbuotojais. Kažkur ne ten pasuko Lietuva, užkalnių keliais nuėjo, kurie minta iš patyčių ir savo pačių puikybės.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Prieš kelis metus buvau aktyviai pasiruošęs pradėti naują gyvenimą Lietuvoje po studijų užsienyje... Galvojau, namuose ir sienos padeda. Taip, turiu kur gyventi ir nuomos nemoku, nes nuo senų laikų turimą "atliekamą" butą suveikė šeima, turiu ir darbą, ne šiaip kokį, o valdišką, kur tikrai ne minimumą moka. Visa bėda, kad dar vienas MMA pakėlimas, ir aš taip pat būsiu vienas tų, kurie gauna "kaip visi", nes atlyginimo jau kelerius metus niekas savivaldybės įstaigose nekelia ir net neplanuoja. Žinot, tada labai aiškiai pasijaučia kaip "niekas nepabrango". Maximoje nusipirkau storą kokybišką sąsiuvinį užrašams - beveik 6EUR sumokėjau. Tai ar 20Lt kainuodavo sąsiuviniai? Turbūt... Bet aš ne iš tų, kurie tik sėdi ir laukia - turiu savo NVO organizaciją, bandau verslauti, bet ir vėl - susiduriu su problema, kad nesu jokioje partijoje. Jei mieste suorganizuoju kokį renginį, prie kurio prisideda ir savivaldybė, tai beveik garantija, kad per artimiausius metus (o ypač kai artėja rinkimai) koks nors įžvalgus jaunas politikas ims kapstytis mano gyvenime, bandydamas ištraukti kokių nors šiukšlių, garsiai rėkdamas, kad savivaldybė tuos kelis šimtus eurų man gal neteisėtai skyrė, reikia atidžiai tikrinti, kur aš tuos eurus padėjau.
    Kai tokios nesąmonės ima nusibosti, nustoju mieste organizuoti renginus, atsidarau darbo skelbimų portalus ir ieškau... Nesu vienas tų labai gabių informatikų ar pardavimų vadybininkų, fūros vairuoti irgi nemoku, todėl mano darbo paieška susiaurėja ir lieka tik darbai po 380EUR/mėn... Va tada ir pagalvoju, kad vis dar nesu pačiame dugne ir verčiau užsičiaupti ir patylėti, o tai ir turimą vietą dar kas nors paims...

    AtsakytiPanaikinti
  7. Dėl algų nesutinku, jos tikrai kyla (pvz. šiandien pas mane visiems darbuotojams be įspėjimo jas pakėlė). Tik yra kelios problemos. Pirma, niekas nekontroliuoja kainų, kai seime atsirado siūlymų mažinti PVM, Grybauskaitė tiesiai šviesiai pasakė, kad iš to išloš tik prekybininkai. Čia keistai atrodo, šalies vadovė įvardijo konkrečia problema, bet nei ji, nei kas kitas su tuo nesiruošia kovoti. Antroji problema, žmonės nesistengia tobulėti. Bent jau gamyboje yra daugybė žmonių su aukštaisiais, kurie dirba pagalbinius darbus nors galėtų įgyti kvalifikaciją kurios reikia būtent jo darbdaviams. Bent mano aplinkoje tokie labiausiai skundžiasi atlyginimais. Vienam kolegai pasiūliau baigti kursus, į kuriuos pati įmonė siunčia. Man pasakė, jei už tokį darbą negautu 2000 eurų į rankas neverta gaišti laiko (suprask nuo 500 iki 1000 eurų ant popieriaus yra menkas skirtumas) juk ir taip baigė teisę. Nežinau kaip kitur bet gamyboje labai trūksta kvalifikuotų darbuotojų.

    O šiaip emigruočiau iš Lietuvos nebent tik dėl tokios ramybės, kuri jaučiasi aprašytoje pastraipoje apie eilinį vokiečių šeštadienį.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Manau, kad gerbiama blog'o autorė kažką susapnavo. Nuo euro įvedimo nė iš vieno žmogaus dar neteko išgirsti, jog gyvena skurdžiau. Žmonės savaitgalį mieste ilsisi, niekur neskuba, tik laikraščių nebeskaito, kultūra pakitusi, visi pasinėrę į technologijų amžių. Taip, kainos per tuos keletą metų pakilo penktadaliu, tuo tarpu atlyginimai save gerbiantiems ir tobulėjantiems žmonėms - žymiai daugiau. Gyvenimo lygis gerėja. Nepatingėjau paskaičiuoti - mūsų, kaip statistinės šeimos pajamos nuo euro įvedimo dienos šiuo metu išaugo 65%. Kaži, ar tai mažai.

    AtsakytiPanaikinti