2016 m. liepos 27 d., trečiadienis

Apie darželio auklėtojus ir “Berlyno romaną”


Paskutinė mano mažiausiojo sūnaus savaitė darželyje. Paskutinė futbolo treniruotė. Paskutinė išvyka į zoologijos sodą, paskutinis vizitas bibliotekoje, paskutiniai žaidimai su draugais ir paskutiniai pokalbiai su auklėtoju. Paskutinis ryto rato pokalbis ir pasakojimas, kaip labai jis džiaugiasi būsimomis atostogomis Lietuvoje. Suprantu, kad gyvenimas eina toliau, bus ir draugų, ir treniruočių, ir išvykų. Bet su nuostabiu auklėtoju, kuris lydėjo jį diena dienon daugiau nei trejus metus, teks atsisveikinti. Ir palinkėti jam sėkmės.

Taip ir nedrįsau jam papasakoti, kad tapo “Berlyno romano” pagrindinio veikėjo prototipu. Ir kam to reikia. Kaip nesakiau kitoms kitų vaikų mamoms, kad panaudojau jų ir jų vaikų vardus net neatsiklausus. Tačiau tai, kad romanas pasirodė skaičiuojant paskutines mano vaiko dienas darželyje, laikau labai simbolišku sutapimu. Man, kaip ir mano vaikui, šis etapas jau baigtas.

Daug kas klausia, ar aprašiau savo istoriją, ar tik nebuvau pati jo įsimylėjus, juk viskas perteikta taip asmeniškai. Ir tikrai, pagrindinė autorė – rašytoja, gyvenanti Berlyne, ji rašo romaną ir jai nutinka tai, apie ką ji rašo. Jei ir jums kils tokių minčių, vadinasi savo tikslą pasiekiau ir heroję sukūriau labai įtaigią. Bet iš tiesų rašytojui, jeigu tu ne Knausgaard, kuris rašo tik apie save, visiškai nebūtina visko išgyventi, norint įtikinti skaitytoją. Juk nepuolat klausinėti detektyvų kūrėjų, ar tik kuris nors tikrai nenužudė savo žmonos ir nepaslėpė po šakom tankiame Švedijos miške. Kaip kitaip jis galėtų taip įtikinamai aprašyti paskutines jos kankinimosi valandas.

„Rašytojas iš tiesų yra vagis ir melagis: pavagia istoriją ir meluodamas ją papasakoja“, - sako mano herojė.


Gerai, papasakosiu jums kaip gimė ši istorija. Mano vaiko darželyje atėjus pasiimti vaikų, niekas pernelyg neskuba ir dar keliolika minučių, o kartais ir visą pusvalandį visi bendrauja, kalbasi, juokauja, žaidžia su vaikais. Vieną kartą laukdama, kol auklėtojas baigs kalbėti su lenkaitės mama ir papasakos man kaip praėjo mano mažojo diena, pastebėjau, kad jie flirtuoja. Stebėjau gražuolį mūsų auklėtoją, mačiau duobutes jo skruostuose, mačiau kaip žiba jo akys, mačiau, kaip mama lyg netyčia vis paliečia jo ranką. Ir tada man šovė mintis į galvą, kad čia nėra ko stebėtis - abu vieniši, abu gražūs, o užmegzti romaną su darželio auklėtoju net patogiau, nes atpuola problema, kaip jį priims jūsų vaikas. Ilgai tada stebėjau juos ir supratau, kad imsiu ir, nepakeitus nei vienos detalės, padarysiu jį savo romano herojumi.

Dabar prisiminusi manau, kad labiausiai mane patraukė jo akys. Rimtas ir kartu švelnus žvilgsnis visai nederėjo su blogo berniuko išvaizda. Bet kuriuo atveju niekada neįsivaizdavau, kad taip gali atrodyti vaikų darželio auklėtojas.“

Po savaitės, einant pasiimti vaiko iš darželio, į galvą netikėtai atėjo romano pavadinimas - “Išsiskiriam prieš susitinkant”. Nes žinojau, kad tai bus liūdna istorija apie uždraustą meilę. Apie tai, kad įsimyli visai to nenorėdamas. Ir apie tai, kad jausmas užgriūna tave kaip stichija, kaip cunamis, nuo kurio nebegali pabėgti. Mes kasdien skaitome, kad tas ir anas pasuko skirtingais keliais, tas paliko šeimą ir išėjo pas jaunesnę, ta paliko vyrą dėl praplikusio aktoriaus, tas išsisiskyrė, nes neatsispyrė bendradarbės traukai. Mes smerkiam juos, vadiname negražiais žodžiais, gailimės paliktųjų, sakom, kad mes tai niekada taip nepadarytume, mes niekada neatleistume, kad reikia klausytis proto, o ne širdies balso. Norėjau panagrinėti iš arčiau, kas atsitinka, kai tave tiesiog ištinka meilė. Neprotinga, prieštaraujanti sveikam protui, visuomenės normoms, tradicijoms, tavo paties požiūriui į šeimą. Kai tu keiki likimą, užuot dėkojęs jam. Kai tu nori grįžti laiku atgal ir prasilenkti su tuo žmogumi. Išsiskirti prieš susitinkant. Man atrodė, kad šiuose žodžiuose užkoduotas visas mano istorijos dramatizmas.

Džo, mums nereikėjo susitikti, – pasakiau atvirai, kai ant lieptelio stebėjome dėl bandelės trupinių besipešančias antis. – O susitikus mums reikėjo iškart išsiskirti. Viskas būtų taip pat paprasta, kaip ir tų ančių gyvenime.

Savo herojų sutikdavau kasdien, atėjusi pasiimti vaiko. Kartais jausdavausi net šiek tiek kalta, kad taip, jam nežinant ir visai neatsiklausus, vagiu jo tapatybę. Stebėjau, kaip jis kalba su manim, kaip jis kalba su kitomis, skatinau jį kalbėti apie savo gyvenimą, savo tėvus, savo vaikystę. Negailestingai pavogiau ir tuos epizodus. Jeigu romanas bus išverstas į vokiečių kalbą, turėsiu atsiprašyti jo. Per tuos kelis metus susidraugavome. Jis man daug pasipasakodavo. Lenkaitė dar tą pačią vasarą perėjo į kitą darželį ir jos mamos daugiau nebemačiau. Bet istorija jau gyveno mano galvoje.

Dėl techninių priežasčių paskui pavadinimą teko pakeisti į "Berlyno romaną", kuris gal turi mažiau dramatizmo, bet daugiau skambesio ir intrigos. Nes pagrindinė herojė ir rašo meilės romaną Berlyne, ir išgyvena dar vieną romaną. Kitaip tariant - romanas romane. Ir ta rašytoja romane – tai ne aš. Romane naudojau veidrodinį principą – lyg rašyčiau apie savo atspindį veidrodyje, kuris išoriškai yra šiek tiek panašus į mane bei turi šiek tiek mano patirties, bet jo vidus yra visai neprieinamas. Iš kur mes žinome, ką jaučia mūsų atspindys veidrodyje? Kodėl tada jis negali jausti ir galvoti visai priešingai nei mes? Elgtis taip, kaip mes neišdrįstume. Sakyti tai, kas nedera. Įsimylėti, net jei tai mums nepriimtina. Rašydama vis susimąstydavau – ką aš daryčiau, kaip aš elgčiausi herojės vietoje? Leisčiau sau mylėt? Pamesčiau galvą? Pasakyčiau vyrui? Pasiryžčiau abortui?

Bet ji man neleido įkišti savo trigrašio ir elgėsi taip, kaip jai patinka. Rašydama šį romaną įsitikinau dar kartą – jei panyri į savo rašomą istoriją visa širdimi, tau prieš akis pradeda suktis filmas ir tu vos spėji aprašyti, kas vyksta jame. Tau net į galvą neateina mintis stabdyti veiksmą ir sakyti, kad gal pabandom kitaip. Taip, kitą rytą skaitydama, ką parašius, pakoreguodavau kalbą, sutrumpindavau dialogus, pridėdavau gamtos ar miesto, tačiau veiksmo linijos pakeisti negalėjau. Todėl sėsdavau toliau prie savos istorijos su didžiausiu nekantrumu – pačiai buvo įdomu, kaip toliau vystysis veiksmas.

Čia mano romanas, ką noriu, tą ir darau, – atšoviau dirbtinai supykusi. – Be to, manau, kad didelė meilė, norėdama tokia išlikti, turi baigtis nelaimingai. Kitaip ji tampa buitimi ir barniais.“

Kai kita leidykla prieš metus skaitė rankraštį, pasibaisėjo. Ne, sakė jie, neįmanoma, kad moterys pirktų tokį nedovanotinai nuodėmingą romaną, kurio pagrindinis herojus – darželio auklėtojas. Tai juk nenormalu, nemoralu. Netgi iškrypėliška. Supermamytės surengtų protesto akciją, sakė jie. Ir šiaip Lietuvoje niekas neįsivaizduoja, kad darželio auklėtojas gali būti normalus, “grieko vertas” bičas, o ne iškrypėlis ar “lūzeris”, nerandantis normalaus darbo. Nes tokių tiesiog dar nėra Lietuvoje. Taip išeina, kad pagal lietuvišką moralę mylėtis galima su savo bosu, su sodininku, su vairuotoju, su sporto treneriu, su klientu, su atsitiktinai bare sutiktu vyruku, netgi su kunigu, bet tik ne su vaiko darželio auklėtoju.

Rašydama kaip tik norėjau demistifuokuoti šią profesiją ir pasakyti, kad su vaikais dirba ne tik suvaikėjusios senmergės, be penkių minučių pensininkės ir darbo neradusios pradinių klasių mokytojos, kad tai normali, gerbiama ir gerai apmokama profesija, kurios mielai imasi ir vyrai. Berlyne darželių vadovai stengiasi, kad kiekvienoje grupėje būtų vienas auklėtojas ir viena auklėtoja, kad vaikai darželyje turėtų panašų pavyzdį, kaip ir šeimose. O vaikai iš vienišų mamų namų pajustų vyro auklėjimo galią. Ir iš tiesų per trejus metus darželio stebėjimo patirties supratau, kad vyrai auklėtojai kūrybingesni, drąsesni, griežtesni, jiems šauna keistesnių idėjų, jie leidžia vaikams bandyti naujus dalykus. Jie taip pat yra švelnūs ir moka paguosti ne prasčiau už savo koleges.

Aš buvau materialistė, tikėjau tik dalykais, kuriuos galiu pačiupinėti. Džo buvo tarsi princas iš pasakos, kuris išnyksta pabudus. Jis tobula vyro vizija, bet juk tokie neegzistuoja.“

Praėjus pusei metų po atmetimo, išsitraukiau rankraštį iš stalčiaus, perskaičiau iš naujo ir nusprendžiau parodyti žmonėms, kurių nuomone aš pasitikiu. Vienoms labai patiko, jos sakė, kad jei sutiktų tokią meilę, nueitų iš paskos net neatsigręždamos. Kitoms užkliuvo tai, kad mano herojė – netobula moteris, nenorinti vaikų, spjaunanti į visuomenės nuomonę, atvirai pasakojanti apie savo jausmus. Viena skaitytoja pasibaisėjo herojaus tatuiruotėmis – ji sakė, jog niekuomet pati negalėtų tokio įsimylėti. Trečiai buvo per mažai Berlyno istorinių vietų ir per drąsus gėjų vakarėlio aprašymas. Ketvirta sakė, kad nemoralu, jog herojus per kažkurį vakarėlį balkone rūko žolę. Penkta susidomėjo, kas tas tantrinis seksas. Mano mamai romane buvo per daug sekso, bet ji pripažino, kad istorija ją labai įtraukė. Dar viena draugė keikė mane už nemiegotą naktį prieš svarbų renginį.

Bet toks yra Berlynas. Netobulas, atviras, įtraukiantis, išprotėjęs, pasiruošęs priimti kas slypi už kampo, neįsivaizdojantis savo gyvenimo be vakarėlių, be kūrybinio polėkio, be tradicijų laužymo. Miestas, nepriimantis jokio apsimetinėjimo. Miestas, kuriame visi visada jauni ir kuriame viskas įmanoma. Miestas, mylintis vaikus, turintis daug tobulesnę, nei Lietuvoje, darželių sistemą ir žavingų auklėtojų, kuriuos įmanoma įsimylėt.

O kita vertus – juk su įdomumu skaitom apie svetimus kraštus, apie kitų tautybių, kitų religijų, kitų papročių žmones. Juk skaitymas ir yra tam, kad pasižvalgytume po pasaulį, susipažintume su naujais žmonėmis. Todėl labai tikiuosi, kad su “Berlyno romanu” smagiai praleisite vieną kitą atostogų dieną ir dar netgi sužinosite daug naujo apie vokišką ugdymo sistemą, apie vakarėlius ir bohemos gyvenimą, apie tai, kad mamos darželyje susitinka ne vien per didžiasias šventes, bet paplepa kasdien ir iš tų plepesių gimsta draugystės, apie tai, kad su auklėtojais ir mokytojais galima būti draugais ir kalbėti ne vien apie savo vaiką. Ir apie tai, kad meilei visai nesvarbu nei tautybė, nei pareigos, nei padorumas.

Džiaugiausi kaip vaikas, šypsojausi viena besiveržiančioje iš balkono tamsioje vasaros naktyje. Kaip gera, kai esi mylimas. Kaip gera, kai tau tai pasako. Kaip gera, kai jauti, kad tai tikra, tai tavo, tai kažkas, ką nešiesi širdyje iki pat senatvės. Velniop visus prietarus ir visuomenės nuomonę. Aš įsimylėjau kaip paauglė ir dabar pati nebežinau, ką su tuo jausmu daryti."

(Citatos iš "Berlyno romanas") 

2 komentarai:

  1. Skaitydama šį įrašą, pati savo nuostabai, kai ką supratau apie pačią save. Supratau tai, kaip smarkiai pasirodo per šiuos metus atitolau nuo Lietuvos, nes mane taip nuoširdžiai nustebino tai, kad leidykla palaikė romana nuodėmingu, kad žmonės stebėjosi vyru darželio auklėtoju ir pan. dalykais. Niekad, NIEKAD, nebūčiau net pagalvojus, kad tai gali pasirodyti kaip kažkoks tabu, ar keista, ar neleistina. Todėl net nustebau, kai romanas buvo pristatytas apie neleistiną meilę. Sėdėjau ir niekaip nesupratau, kodėl aš negalėčiau įsimylėti darželio auklėtojo? Jis žavus vyras, aš vieniša moteris (ar net nebūtinai, kaip tu sakei, visko būna), kame čia drama? Bet aš mąsčiau Berlyno, Vokietijos standartais ir visai pamiršau apie Lietuvą. Na tokiu atveju šis romanas be skaitymo malonumo įgyja papildomą prasmę, šviesti visuomenę, kad pasaulis yra ir už Lietuvos sienų, ir laisvinti ją nuo kažkių absurdiškų suvaržymų :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui už nuomonę, mane, tiesą sakant, tai taip pat nustebino. Lietuvoj ir taip ištisinis negalima, o dar žmonės papildomai prikuria visokių tabu... Toks jausmas, kad jie užuotlaužę kvailas
      taisykles, kuria vis naujas.

      Panaikinti