2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Dešimt nesėkmingos tinklaraštininkės patarimų


Prieš dvi dienas buvo tarptautinė tinklaraštininkų diena. Niekas manęs su ja taip ir nepasveikino. Kaip turbūt nepasveikino ir tūkstančio kitų Lietuvos "blogerių". Visada savo profesine švente laikiau Spaudos dieną – tada iš karto su kolegomis pridavę straipsnius "į numerį” leisdavomės į kavinę ir keldavome tostus vienas už kitą.

Rašant tinklaraštį viskas šiek tiek kitaip. Iš esmės tai yra vienišiaus užsiėmimas, tad ir švęsti nelabai yra su kuo. Kai gyveni Lietuvoje, gali tikėtis, kad tave pakvies į konferenciją, į blogerių suvažiavimą ar bent į kalėdinį vakarėlį. Kai esi sėkmingas tinklaraštininkas, galbūt šios dienos proga, kaip per kokias kalėdas, nuo verslo partnerių gauni gurmaniško maisto ar kosmetikos rinkinį, ar bent kokią knygą.

Kas mūsų visuomenėje yra laikomas tuo sėkmingu tinklaraštininku? Taip, jūs teisūs. Sėkmingas yra ne tas, kuris gražiai rašo, turi ką pasakyti ar parodyti, ne tas, kurio mintys keičia pasaulį ar bent jau pradeda visuomenę gydančias diskusijas, bet tas, kuris moka tai parduoti. Dažnai tai būna du skirtingi dalykai – tie, kas moka kurti turinį, nemoka parsiduoti, o tie, kas moka pardavinėti, neturi kada kurti produkto. Išties sėkmingi žmonės samdo kitus, kad jiems tą turinį sukurtų.
Sėkmingo šiuolaikinio tinklaraštininko įvaizdis – tai trečią puodelį kavos madingoje kavinėje užsisakantis barzdotas jaunuolis, įsmeigęs mąslų žvilgsnį pro langą ir brangiame kompiuteryje rimtu veidu rašantis mažai reikšmingus patarimus. O paskui linksmu veidu skaičiuojantis, kiek uždirbo "laikų" ir eurų. Arba mama, rašanti patarimus, kol kūdikis žinda krūtį. Sėkmingi tinklaraštininkai reklamuoja laikrodžius ir batus, restoranus ir viešbučius, patogias kėdes lėktuvuose ir neregėtus kraštus. arba bent jau naujo vaikiško vėžimėlio modelį. Jie skraido į festivalius ir konferencijas, fotografuojasi prie palmių su gražiais drabužiais ir visaip kitaip demonstruoja savo sėkmingą gyvenimą. Jų pusryčių kava su idealia pieno puta, pietauja jie su žinomais draugais, keliauja bent kartą per mėnesį, jų figūros tobulos, nes jie sportuoja su treneriais, jų plaukai puikūs, nes naudoja plaukų kaukes, jie gauna pigius skrydžius, nemokamus bilietus į koncertus ir naujus bėgimo batelius. Net knygas jie skaito ne sujauktoje lovoje, bet įvairiose romantiškose vietose.

Aš nesu sėkminga “blogerė”, nors tuo mažiau ar daugiau užsiimu šešerius metus, nors mano įrašus kartais per dieną perskaito ir keli tūkstančiai žmonių ar perpublikuoja informaciniai interneto portalai ir nors mano nuomonė kartais iššaukia diskusijas visuomenėje. Niekas manęs nekviečia į konferencijas, niekas nesiunčia dovanų ir iki šiol nesu uždirbusi nei lito, nei euro iš savo tinklaraščių. Negaunu net jokių pasiūlymų bendradarbiauti už mainus. Viskas, ko sulaukiu, tai kai kurių žiniasklaidos priemonių pasiūlymų spausdinti mano įrašus už dyką. Arba įsiutusių komentatorių laiškų, kurie klausia kaip aš drįstu galvoti tai, ką galvoju.

Žmogus aš irgi paprastas - nevalgau Michelin žvaigždute pažymėtuose restoranuose, nedėviu vardinių suknelių, o vietoj brangios rankinės trečius metus tąsau tą pačią kuprinę. Lūpas dažau kelis kartus per mėnesį, nagus lakuoju dar rečiau. Neinu į vakarėlius, manęs nefotografuoja žurnalas “Žmonės”, nedalinu receptų, nei kaip kepti duoną ar sausainius, nei kaip tapti kitokiam, negu esi.

Rašau tik tai, ką noriu pasakyti, o ne tai, ką žmonės nori iš manęs išgirsti. Dažnai nebesuprantu, ko tie skaitytojai nori, tad nustojau visai kreipti į juos dėmesį. Parašau, kas Lietuvoj ne taip – daugelis šoka ginčytis, kad nė velnio aš nesuprantu. Parašau, kas Berlyne taip, daug kas sako – tai ir varyk tenai. Net nepažiūrėję, kad būtent tenai aš ir sėdžiu. Būtent iš to kampo ir stebiu pasaulį. Kartais pagalvoju, jog rašau tiems keliems procentams skaitytojų, kurie gali priimti tekstus be jokių išankstinių nuostatų ir politinių poteksčių. Kurie į mano nuomonę tinklaraštyje žiūri kaip į žaidimą, sakantį, kad iš mano žodžių nereikia nieko išmokti, nieko įsidėmėti, galima jos netgi nepriimti, bet pageidautina, kad nešoktumėte į akis, o tyliai nusišypsotumėte. Juk nuomonių būna įvairių. Ir jei jums kyla noras pareikšti savąją, nesiginčykite, o susikurkite savo tinklaraštį ir auginkite savo gerbėjų būrį. Galite netgi būti sėkmingesni už mane. Galite netgi šiek tiek iš to uždirbti.

Kartais galvoju, jei nerašyčiau straipsnių ir knygų, turbūt būčiau aktyvesnė tinklaraštininkė, turėčiau laiko kokiam rinkodaros planui sumesti ar net laiškui potencialiems rėmėjams parašyti. Dabar laiką ir geras istorijas taupau romanams, kaip ir kai kurias metaforas ar pastebėjimus. Nes tai laikau savo darbu, o tinklaraščio rašymą - hobiu. Pažįstu žmonių, kuriems nutiko atvirkščiai - knygos yra hobis, o tinklaraštis darbas. Tada, kai dar mano pirmuoju romanu nesidomėjo nei viena leidykla, buvo atėjusi mintis spausdinti po skyrių tinklaraštyje. Kaip paskui sužinojau, tai nebuvo tokia nauja idėja, ją įgyvendino ir populiarumo sulaukė lietuvių rašytojas R.Dima.

Berlyno dienoraštis gimė kaip eksperimentas. Romanus rašyti nėra lengva. Straipsnius rašyti kartais kankinamai nuobodu. Todėl vieną rytą nuėjusi išgerti kavos į greta esančią kavinę pagalvojau, kad rašysiu dienoraštį klasikiniu būdu, pradėdama nuo datos ir vietos, bet neturėdama jokio išankstinio sumanymo kokias temas norėčiau pagvildenti. ir tik uždedi pirštus ant klaviatūros, tik pradedi spausdinti "mielas dienorašti", ir mintys, lyg atkimštas šampano butelys, suputoja ir veržiasi lauk. Netikit? pabandykit. Užrašinėji mintis, kurios aktualios tai dienai, kurias nešiojiesi ir nepaliaujamai galvoji, įpini tai, kas buvo vakar, kas turi įvykti rytoj. Kartais įmeti sapną ar netyčia užklydusį eilėraštį. O kartais kyla paaugliškas noras pasipriešinti “mainstrymui” ir išprovokuoti diskusijas.

Būčiau kur kas sėkmingesnė tinklaraštininkė, jei prieš rašydama pagalvočiau, kokiai auditorijai skirtas mano įrašas, kokiuose FB puslapiuose galėčiau juo pasidalinti, nerašyčiau apie tai, ko žmonės nenori girdėti, mesčiau patrauklią antraštę ir išvardinčiau pastraipose “dešimt dalykų, kurie pavers jūsų gyvenimą...”. Pastebėjau, kad žmonės labai mėgsta visokius šimtukus, dešimtukus, penketukus. Jau prieš atsiversdami jie tikisi, kad nereikės virškinti ilgo teksto, bet gausi sukratytą, perfiltruotą ir į stalčiukus sudėtą gyvenimo patirtį. Dar pastebėjau, kad labai tinka įrašai, kurių pavadinimas prasideda žodžiu Kaip: kaip kepti, kaip rengtis, kaip dažytis, kaip patikti sau ir vyrams, kaip išgyti, kaip vilioti, kaip uždirbti, kaip atrodyti jaunesnei ir visi kiti klausimai, į kuriuos dažniausiai tekstuose nėra pateikiama atsakymų.

Tuomet, kai dirbau viešųjų ryšių konsultante, esu siūliusi ne vienam klientui rašyti kompanijos blogą. Prieš dvylika metų į tai jie žiūrėjo skeptiškai. Dabar jau kiekvienas supranta, kad tinklaraštis gali pasitarnauti jų produktų viešinimui. Na nebūtinai reikia kalbėti tiesiogiai apie siurblius ar šampūnus. tinklaraštis yra tokia kūrybinga terpė, kad galima prigalvoti pačių keisčiausių idėjų. Galima rašyti rimuotai ar dėti nuotraukas su žaismingais užrašais. Galima visur vežiotis kokį firmos žmogeliuką ar motyvacinį šūkį ir fotografuoti jį keisčiausiose vietose. Galima rašyti blogą namų šeimininkės, pavargusios motinos, kepėjos, misterio Properio ar net gero kačių ėdalo privalgiusio katinėlio balsu. Tai bus daug įdomiau, nei užsakomieji straipsniai. O jei rasite gerą rašytoją, tinklaraščiai gali tapti netgi labai populiarūs.

Nors ir nesu sėkminga tinklaraštininkė, patiriu didelį malonumą, kaskart į pasaulį paleisdama vieną ar kitą savo dienoraščio įrašą. Nes man patinka rašyti.  Manau, jog tai ir buvo pirminė tinklaraščio paskirtis - saviraiška. Komercija atsirado paskui. Tinklaraštis visų pirma turi būti hobis, kitaip tariant - mėgstama veikla. Jeigu pavyksta iš jo uždirbti - valio, bet čia jau skaitykite kitų autorių įrašus, aš jums mažai kuo galiu pagelbėti. Pasidžiaugiu tuo, kad žmonės, paskaitę mano įrašus, nueina į knygyną ieškoti mano romanų arba užsisako mano ekskursiją po Berlyną. Šypsausi, kai jie sako, jog skaito visus mano tinklaraščio įrašus ir net gali pacituoti tai, ką pati jau senai pamiršau.

Taigi pabaigai - dešimt mano pačios patarimų, kaip sukurti įdomų tinklaraštį ir mėgautis šia veikla.

1. Apsispręskit, apie ką bus jūsų tinklaraštis ir kokiai auditorijai bus jis skirtas. Norint tapti sėkmingu tinklaraštininku, reikia pasirinkti vieną sritį ir neišklysti iš jos rėmų. Tai nuspręskit, ar tai bus tinklaraštis apie vaikų auginimą, apie sodininkystę, pyragų kepimą, filmų žiūrėjimą, šukuosenas, žvejybą, šunų auginimą ar dar vienas tinklaraštis apie gyvenimo prasmės paieškas. Ir ryškiai tai deklaruokite pačiame puslapio viršuje. Jei esate populiarus ir norite kurti asmeninį tinklaraštį, šitie pasiūlymai jums negalioja.

2. Nerašykite kasdien. Rašykite tik tada, kai turite ką pasakyti. Vienas įrašas per savaitę – optimalu, nes mes visi ir taip skęstame bereikalingų žodžių ir virtualių nuotraukų sraute. Tačiau vis tik reikalingas reguliarumas, jei nenorite, kad jus pamirštų. Kuo didesnis tarpas praeina nuo paskutinio įrašo, tuo labiau norisi nustebinti savo apleistus skaitytojus, tada blaškomės ieškodami įkvėpimo ir įstringame. Taigi iškvėpkite, padėkit užpakalį ant kėdės ir tiesiog pradėkite rašyti. Profesionalūs tinklaraštininkai sako, kad būtų gerai netgi turėti mėnesio planą kada ir kokius įrašus skelbsite, bet man planavimas kvepia darbu ir atima pusę kūrybinio džiaugsmo.

3. Labai svarbu pavadinimas – jis turi intriguoti ir kartu išduoti apie ką įrašas. Skaitytojui turi būti iš anksto aišku, ar jį domina tai. Nors šiaip pavadinimas – tai nuolat atnaujinama jūsų vizitinė kortelė. Jie gali būti konkretūs, romantiški, viliojantys, gurmaniški, gali būti juokingo arba visai “nučiuožę”. Jie turi šiek tiek atskleisti jūsų asmenybę ir išlaikyti vieną stilių.

4. Neminėkite prekių ženklų pavadinimų, nebent tai būtų knygos, žurnalai, patikusios šalies pavadinimas ar mėgstamas atlikėjas. Neminėkit ir tada, jei jums kažkas už tai sumokėjo. Geriau jau įdėkit gražią nuotrauką su jais. Taip pat nediekit google ir kitų reklaminių programų, kurių talpinamų banerių jūs negalite kontroliuoti. Uždarbis visai menkas, o puslapis bus išdarkytas vandens lovų, trąšų gėlėms ar akcijinių mandarinų pasiūlymais.

5. Tinklaraščio dizainas neturi būti svarbesnis už tekstus, nebent tai – dizaino tinklaraštis. Bet ir tada gal užtektų gerų nuotraukų. Tinklaraščio esmė – nuolat skelbiamas turinys, o ne jo apipavidalinimas.

6. Nesusireikšminkite. Nenaudokite pernelyg dažnai žodžio aš. Neaprašinėkite tik jums vieniems išliekamąją vertę turinčių smulkmenų. Neniekinkite savo skaitytojų. Pagalvokite apie tuos, kuriuos tikitės sudominti savo tinklaraščiu. Ir sudominkite juos. Savo asmeniniu žavesiu, gražiomis nuotraukomis, šmaikščiais tekstais, aukso vertės patarimais, kelionių aprašymais, politikavimais, recenzijomis, anekdotais... Visada galvokite, kad rašote savo draugams.

7. Nerašykite pernelyg ilgų tekstų. Jei žmonės norės prisėsti su ilgais tekstais, jie pasiims knygą arba bent jau literatūros žurnalą “Metai”. Tinklaraščio įrašas turi būti nuryjamas lengvai, greitai, kaip šviežias raguolis pusryčiams.

8. Būkite nuoširdūs. Nebijokite atsiskleisti. O jei vis tik nedrįstate, susigalvokite slapyvardį. Jei žmogus atėjo į jūsų tinklapį, reiškia jam įdomu, ką jūs manote, ką jūs pats pamatėte, ką išgirdote, ką supratote, ką patyrėte. Nes oficialios informacijos pilna Wikipedia. Kam įdomūs būtų Beatos receptai, jei ji jų nepagardintų asmeninio gyvenimo detalėmis.

9 Pateikite žaismingai informaciją apie save. Man užėjus į tinklapį įdomiausia būna sužinoti rašančiojo lytį, amžių, profesiją. Skyrelyje “apie mane” reiktų būtinai paminėti ir tai, kodėl ir kam rašote šį blogą.

10. Kreipkit dėmesį tik į gerus ir skatinančius kurti komentarus. Blogų neskaitykite. Jie nieko bendro neturi su jūsų įrašu, tiesiog visada ir visur yra žmonių, norinčių kritikuoti kitus. Jei priimsitę tą kritiką, nebenorėsite judėti toliau. Atminkite, kad visada galite ištrinti jums nepatikusį komentarą. iš tinklapio ir iš atminties.


2017 m. gegužės 18 d., ketvirtadienis

Apie (ne) prasigėrusius vokiečius


Ar žinote, kad Vokietijoje yra patys liberaliausi alkoholio vartojimo įstatymai pasaulyje? Ar žinote, kad čia vaikams su tėvų priežiūra gerti alų leidžiama nuo trylikos metų, o nuo šešiolikos jie tą daryti gali be suaugusiųjų priežiūros. Nuo aštuoniolikos jie jau gali pirkti ir gerti stipriuosius alkoholinius gėrimus. Ar žinot, kad gerti alų viešai yra ne alkoholizmo, bet vokiečių bendravimo kultūros dalis, o alaus sodai (biergarten), kurių yra net mažiausiuose Vokietijos miesteliuose – kultūrinio paveldo dalis.

Ar žinote, kad Berlyne alų gerti viešai ne tik galima, bet netgi madinga. Tikrai, jei įsižiūrėsite į vakarinius praeivius gatvėje, metro, tramvajuje, miesto centre, kas dešimtas bus su atkimštu alaus buteliu. Na gerai, trečiadienio vakarą – tik kas dviešimtas. Berlyne parduotuvėse alkoholinius gėrimus gali nusipirkti visada, čia nėra jokių ribojimų. Joms užsidarius, čia dirba beveik tūkstantis naktinių parduotuvėlių, taip vadinamųjų spätkauf (berlynietiškai - späti), kurios alų ir kitus gėrimus parduoda su nedideliu antkainiu (20-30 proc). Maža to, paslaugus turkas ar vietnamietis (kuriems dažniausiai priklauso tokios parduotuvės) tau iškart pasiūlys nusipirktą alaus butelį atidaryti. Nes čia visi to prašo. Tiesiog toks miesto stilius – Niujorke ar Londone visi gatvėmis bėgioja su Starbuks puodeliais, Berlyne – su Berliner pilsner arba Club Mates (limonadas su matės arbata) buteliu.

Geru oru lengvuosius alkoholinius gėrimus gurkšnojančių žmonių pilna parkuose, pliažuose, bažnyčių šventoriuose, miesto centre esančiuose skveruose, miesto šventėse ir netgi vaikų šventėse. Nusipirkti alaus butelį čia galima kas dvidešimt metrų, o šventėse juo prekiauja kas tik nori. Spontaniškame vakarėlyje ar parodos atidaryme tiesiog stovi alaus dėžės, o pasiėmęs butelį, į dėžutę įmeti eurą ar pusantro. Paskui ten pat padedi tuščią butelį. Tokia tvarka. Vokietijoje alkoholio prekybai nereikia licenzijos, kaip ir gamybai. Kasos aparato iš menininkų irgi niekas nereikalauja. Svieto pabaiga, sakysite. Bet palaukite, čia dar ne viskas.

Per mokslo metų pradžios šventę, kol pirmokėliai sėdėjo klasėse, tėvai čia pat, mokyklos kieme, iš mokyklos tėvų komiteto organizuoto stendo pirko putojančio vyno taures ir net nesulaukę pietų meto, šventė vienas kitą sveikindami ir pažindindamiesi. Nors lietuviškai tai skambėtų daug baisiau – girtavo prie vaikų. Per kalėdinę mugę mokyklos kieme tėvai šildėsi karšto vyno puodeliu, o vaikams čia pat buvo siūlomas vaikiškas punšas. Tas euras už gėrimo taurę, pyrago gabalėlį, keptą dešrelę ėjo labdarai ir mokyklos sporto salės remontui. Niekas nemušė čekių ir nereikalavo jokių higienos pažymėjimų.

Sodoma ir Gomora, sakysite. Bet palaukite, evangelikai po mišių dažnai susirenka parapijos namuose pasėdėti prie suneštinio stalo, kur vynas ar alus yra neatskiriami atributai. Ne kartą bažnyčios šventoriuje mačiau išneštą stalą su maistu ir gėrimais. Ir kunigėliu su vyno taure, apsuptu parapijiečių. Baisu, kur ritasi pasaulis!? Vokietija turėjo būti seniausiai prasigėrusi tauta, o Berlynas išvis girtuoklių miestas. Manęs ne vienas ekskursijų dalyvis iš Lietuvos klausė, ar daug prasigėrusių Berlyne, nes pagal tai, kiek matosi geriančių žmonių, šis skaičius turėtų viršyti visus rekordus. Bet taip nėra. Taip, yra čia patilčių ir stočių gyventojų, kaip ir kiekviename didmiestyje, yra bernvakarius švenčiančių britų ir atsipalaidavusių skandinavų būriai, garsiai rėkauja girti rusai ar kikena prisišventusių merginų grupelės. Bet didžioji dalis tą vieną ar du alaus butelius viešai pragurkšnoja visą naktį ir ryte nejaučia nei kaltės, nei pagirių.

Jei Vilnius yra miestas, kuriame dažniausiai išgirsi negalima, tai Berlynas yra miestas, kur viskas galima, aišku, jeigu tai nepažeidžia kitų asmenų teisių. Čia net rūkyti baruose ir naktiniuose klubuose niekas nedrįsta uždrausti. Čia žmonės laisvi ir jiems nereikia slėptis. Priešingai, sakyčiau, kad buitinio alkoholizmo atvejų čia daug mažiau. Kaip prancūzas nelaiko girtavimu ištuštinti pusbutelio, o gal ir viso butelio vyno prie vakarienės, taip vokiečiui rūgtelti po dviejų butelių alaus yra normalus dienos pabaigtuvių akordas. Girtavimu jie vadina, jei kas nors išsitraukia stipraus alkoholio butelį, kas nutinka labai retai ir beveik niekada be progos. Bet susitikti su draugais, švęsti darbo, dienos, savaitės, sezono pabaigą visi eina į gatves. Jei kavinėse per daug žmonių arba vakaras šiltas ir smagus – daugybė žmonių sėdi krantinėj, ant pievos, ant suolelių, ant bortelių. Kas su vynu, kas su alum, o kas su gitara. Čia pat bėgioja vaikai.

Pažiūrėję į statistiką matome, kad vokiečiai išgeria daugiausiai alaus pasaulyje – 115 litrų žmogui, tačiau pagal suvartojamo alkoholio kiekį – jie 23 vietoje (Lietuva – 3 ioje). (Pagal naujausią statistiką, per dvi vietas pirmyn pasislinko ir lietuviai, ir vokiečiai). Tačiau statistika sako ir kitą įdomų dalyką – alaus pramonės apyvarta Vokietijoje smarkiai mažėja. Vieni aiškina, kad tai dėl senstančios visuomenės, o kiti pateikia kitą statistiką – kad per pastaruosius septynerius metus silpnų alaus kokteilių ir nealkoholinio alaus pardavimai padvigubėjo. Sakoma, kad iš dvidešimties Vokietijoje išgeriamų alaus butelių, vienas yra nealkoholinis. Berlyne šis skaičius dar didesnis, nes čia daugybė jo rūšių visiems skoniams.

Šiandien buvau tipiškoje maisto parduotuvėje Edeka savo rajone, kuri tikrai daug mažesnė už Žirmūnų Iki, jau nekalbant apie didžiuosius prekybos centrus. Alui skirtas vienas praėjimas, o jame trečdalis lentynos skirta nealkoholiniam alui. Paprasto nealkoholinio pilsnerio radau penkių pavadinimų, dar du buvo krištolinio nealkoholinio, dar trys – kvietinio, du – kvietinio tamsaus ir dar trys nealkoholinio alaus kokteiliai su citrinomis, su šeivamedžiu ir su greipfrutais. Taigi – vienoje parduotuvėleje – penkiolika skirtingo nealkoholinio alaus rūšių. Senieji tvirtina, kad nealkoholinis alus, tai kaip seksas be moters arba kaip ledai be cukraus. Tačiau hipsterinis jaunimas diktuoja naujas madas, alaus pramonė prisitaiko ir tendencijos keičiasi.

Gyvenu Berlyne dar ir dėl to, kad mėgstu laisvus žmones aplink, kuriems niekas nieko nedraudžia. Ir dar dėl to, kad gerdama su draugais alų iš butelio miesto parke savo vaiko akivaizdoje arba užgerdama juo bratvurstą per miesto šventę visai nesijaučiu girtuokle. Jausčiausi tokia, jei būčiau priversta gerti virtuvėje nuo visų pasislėpusi.

2017 m. gegužės 3 d., trečiadienis

Apie pozityvumo trendą


Ar žinot, kokias knygas pastaruoju metu Lietuvoje labiausiai perka? Ogi pamokslus. Pačius tikriausius pamokslus, kuriuos šiaip jau galima išgirsti kiekvieną sekmadienį einant į mišias. Nežinau, kiek žmonių iš tikrųjų juos perskaito, bet perka tūkstančiais. Turbūt jiems atrodo, kad nusipirkus tokią knygą, tapsi dvasingesnis, o gal vien jos turėjimas atleis nuodėmes, kurias dar ruošiesi padaryti, o gal atrodo, kad ją dovanodami savaime gausime bjaurių poelgių atleidimą iš artimųjų? Knyga "Žmogaus ir Dievo metai" puiki, kaip ir kunigo A.Toljato pamokslai, tačiau stebina didžiulis jos populiarumas būtent dabar. Nes pamokslai – tai ne romanas, jų nepaskaitysi nei vonioje, nei pliaže, nei lėktuve. Reikia atsisėsti, susikaupti, nusiteikti. išjungti feisbuką.

Šalia kunigo A.Toljato bestselerio topuose jau pusmetį karaliauja kita knyga apie Dievą – tą, kuris keliauja inkognito. Manau, kad Dievo vardas šio savipagalbos romano pavadinime minimas visai be reikalo. Visiškai nepaaiškinamas šios knygos fenomenas Lietuvoje – tūkstančiai parduotų egzempliorių, šimtai komentarų, žinučių, rekomendacijų. Vieni sako, kad tai geriausia, ką jie yra kada nors skaitę, kiti net lygina ją su P.Coelho Alchemiku ir vadina tai gyvenimo knyga. Treti, kuriems ir aš priklausau, ginčijasi su pastaraisiais, sakydami, kad tai savipagalbos romanas, daug prasčiau parašytas už P. Coelho bestsellerį, pernelyg ištęstas ir nuspėjamas, vietomis nuobodus, banaliai kartojantis senai visiems žinomas tiesas ir netgi šiek tiek pašiepiantis visus tuos koučerius, kurie dabar bene sparčiausiai dauginasi. Nesakau, kad romanas blogas, niekad nesakiau, kad bloga ir pirmoji knyga apie Vienuolį, kuris pardavė Ferarį (visos kitos tikrai blogos), bet stebina tai, kodėl žmonėms dabar taip labai prireikė patarimų. Lyg patarimų knyga ką nors būtų išmokinusi gyventi.

Na gerai, šokam iš knygynų į socialinius tinklus, pagrobusius didelę dalį skaitytojų ir knygų pirkėjų. Pažiūrim, kokie tinklaraščiai Lietuvoje yra patys populiariausi. Receptų ir madų puslapiai nesiskaito. Tinklaraščių statistikos niekur neina surasti, kas yra ganėtinai keista, nes net nežinau kaip jie tada sulaukia reklamuotojų. Bet, sprendžiant iš gerbėjų skaičiaus Feisbuke, populiariausi yra Ilzė Butkutė, Debesyla, Valtininkas, Alex Monako. Pastarasis save ir tituluoja bestselerio autoriumi, verslininku ir provokatoriumi. Nei gabalėlio dvasininko išminties ar psichologo patirties, nei trupinėlio rašytojiško amato, tik drąsa, provokacinis tonas ir skelbimas “aš viską sugebu, išmokinsiu ir tave”. Beveik neabejoju, kad išleidęs trečią knygą, antraštėje irgi panaudos žodį Dievas. Dėl to, kad tai parsiduoda. Arba dėl to, kad įtikės tokiu esantis.

Atsidarom feisbuką. Žurnalistė kasdien įdeda kokį išmintingą gyvenimo pastebėjimą su besikartojančiu ir skirtingais žodžiais išreiškiamu šūkiu – gyvenkim dabar ir džiaukimės. Tūkstančiai mėgstu ir dešimtys pasidalinimų. Fotografas kasdien fotografuoja laimingus žmones ir tvirtina – ir tu gali būti laimingas. Šimtai pasidalinimų. Vienas veikėjas rašo viešus komplimentus savo žmonai, palydimus išminties perliukais – mylėkim čia ir dabar, nepamiršk to pasakyti kas rytą. Ir šimtai, tingintys paieškoti įdomesnių meilės išraiškos priemonių, dalinasi tuo, pažymėdami savo mylimo žmogaus vardą. Rašytoja kasdien nuotraukomis iliustruoja kaip auga jos vaikas, pridėdama frazių, kad akimirkos nesikartoja ir kad reikia jomis džiaugtis. Šimtai laikų kasdien. Panašiai ir fotografė, dedanti aprasojusias gėlytes ir prirašanti, koks vis tik gyvenimas yra trapus. O kur dar keliautoja, sakanti, kad kiekvienoje kelionėje galima atrasti save. O kur dar draugai, kurie ragina mylėti tėvynę, kurie liepia įžvelgti pozityvius dalykus kiekvienoje nesąmonėje, kurie ragina nepykti ir nesipykti, turėti laiko saulėlydžiams, keliauti arba atrasti naujus dalykus neišėjus iš namų, įžvelgti stebuklą kasdienybėje ir džiaugtis net tada, kai sninga gegužę.

Pastaruoju metu jaučiu, kad mane nuo viso to pozityvumo ir pamokymų pradeda pykinti. Nejaugi žmonės negali papasakoti nutikusios istorijos be išvadų, kad gyvenimas yra gražus? Nufotografuoti horizonto, nepasakę, kad jis begalinis, o bangų – neįvardinus jų gyvenimo vandenynu? Kodėl užėjus norui viešai paburnoti, kas nors būtinai parašys, kad turime atleisti priešininkams, o bedus pirštu į politiko nusikalbėjimą ar įstatymu įteisintą kvailystę, kas nors paklaus, o ką tu davei tėvynei? Net dedant selfį, dabar reikia parašyti, kad pagaliau aš išdrįstu mylėti save tokį, koks esu, vietoj to, kad parašytume tiesą, jog išgėrėme du alaus ir nusprendėme pakvailioti. Kai susitinkam draugą gatvėj, juk nesakom jam "gyvenimas yra gražus" arba "aš myliu tėvynę", arba "puiki diena pradėti gyvenimą iš naujo", arba "mano žmona pati nuostabiausia". Mes kalbame kaip normalūs žmonės, tad kodėl negalime tokie būti viešoje savo sienoje.

Pozityvumas dabar tapo “trendu” ir kai kurie sugeba jį gerai parduoti. Suprantu, kai tai daro fotografas, nes paskui pas jį subėga dvasingumo ištroškę klientai, suprantu, kai banalybės perlus apie meilę sau žarsto stilistė, netyčia užsimindama brendo pavadinimą arba sakydama, kad iki laimės trūksta tik naujos poros batų, o apie atradimo džiaugsmą pasakoja kelionių organizatorius. Viskas tvarkoje, tai verslas. Kas gi ieško prasmės reklaminiuose šūkiuose. P.Coelho, kurio Alchemikas pateko į perkamiausių visų laikų knygų dešimtuką, socialiniuose tinkluose netgi pernelyg nesivargina, o beveik trisdešimčiai milijonų savo puslapio FB gerbėjų pameta trumputes citatas iš savo knygų. Kai kurias netgi įrėmina. Arba prideda savo nuotrauką šalia. Šimtai tūkstančių laikų ir ne vienas tūkstantis pasidalinimų. Ir įtarimas, kad autorius kikena paskui pasislėpęs iš sekėjų bukumo. Taip ir norisi įmesti pabaigai kokį nors Geležinės lapės humoro perliuką apie kakojimą vaivorykštėmis, kaip pozityvo skleidimą iš vidaus.

Nežinau, ar mes tikrai nebesijaučiam laimingi ir turim vienas kitam nuolat baksnoti į tas vaivorykštes ir gėlytes, ar nebesugebam patys mąstyti ir plaukiam su "mainstreamu", ar tiesiog manom, kad banalios frazės yra būtinos geram bendravimo tonui palaikyti. O gal, mėtydamiesi jomis į kairę ir dešinę, bandome gauti patvirtinimą, kad esame kažko verti. O gal tiesiog norime "klikų" ir "laikų", kad jaustumėmės pastebėti.

Bet kuriuo atveju, kitą kartą, kai norėsis pasidalinti kokio nors koučerio į gyvenimą paleista citata, geriau atsiverskite pamokslų knygą. Arba klasiką tapusį praeito šimtmečio romaną – geroje literatūroje yra visi atsakymai ir galima prisirankioti daug orginalesnių citatų.

Jei ieškote įdomesnio ir prasmingesnio gyvenimo receptų, tada verčiau jau čiupkite nesenai išleistą F.Miralleso ir H.Garsia knygą “Ikigai”, bent jau sužinosite kodėl japonai taip ilgai gyvena ir galbūt ką nors perimsite iš jų. Arba bent jau sužinosite, kad mes kiekvienas turime savo Ikigai - įgimtą gyvenimo vadovą - ir jį atrasti turime patys, be niekieno pagalbos. Ir jau tikrai - be Feisbuko koučerių.


2017 m. balandžio 28 d., penktadienis

Manasis rytų Berlynas


Berlyne vėl atšalo, krenta lietutis, bet medžiai jau sužaliavę, po laja jau galima nuo jo pasislėpti. Pavasarį atnešę sakurų ir magnolijų žiedai nukrito jau prieš kelias savaites. Gatvė, į kurią atsikrausčiau praeitų metų rudenį, kai medžiai jau buvo numetę lapus, prieš mėnesį pasidabino balta spalva ir kaskart, išėjus iš namų, užgniauždavo kvapą nuo žydinčių magnolijų vaizdo ir kvapo. Dabar baltą estafetę perėmė kaštonas su stangriai stovinčiais žiedais, lyg būtų atkišęs tam neskubančiam pavasariui daugybę viduriniųjų pirštų. Kitame gatvės gale švelnia rožine spalva pasidabinę slyvos ir tarp jų įsimaišiusios alyvos. Iš pirmo žvilgsnio, gatvė visai neypatinga, tipiška Berlyno gatvė madingo Prenzlauerberg rajono pakraštyje, kur būsto nuomos kainos dar įperkamos, o populiarios rajono naktinio gyvenimo vietos vis dar pasiekiamos pėsčiomis. Tai nedidelė gatvė, kur turistų yra tik tiek, kiek jų ateina iki nedidelio hostelio, kur trijose aludėse prie alaus bokalų sėdi dūmuose paskendę vokiečiai su ūsais ir DDR laikų šukuosenomis, kur yra maloni gėlininkė, patarianti visais gėlių auginimo klausimais, advokatas, draudikas, papuošalų gamintoja, jogos trenerė, indiško maisto restoranas, iš kurio smagu parsinešti patiekalus, kai tingisi namie gaminti. Čia yra fizioterapijos kabinetas, iš kurio ką tik išėjau, ir smagi kavinė, kurioje senais laikais buvęs kino teatras, o dabar šeimininkauja miela turkų šeima, kepanti vokiškus pyragus. Nes rytų Berlyne turkų beveik nėra.

Užtat čia daugybė vietnamiečių. Mažai kas žino, kad juos Rytų Berlyno valdžia prisikvietė, kaip gastarbaiterius, kaip pigią darbo jėgą. Pasirodo, ne tik Vakarų Berlyne trūko dirbančiųjų, rytiečiai irgi sprendė savo problemas. Griuvus sienai, vietnamiečiai pasikvietė
šeimas ir jų bendruomenė pradėjo augti. O kartu pradėjo augti ir jų kavinių skaičius, kuriose ir dabar gali skaniai ir nebrangiai pavalgyti.

Sutikti lietuviai manęs visada paklausia, kuriame Berlyne aš gyvenu – rytų ar vakarų. Lyg miestas nebūtų susijungęs daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus. Lyg lauktų atsakymo – aišku, kad vakarų, nes jei važiuot iš Lietuvos, tai tik tam,kad atsidurtum vakaruose. Vokiečiai šį klausimą užduoda daug rečiau ir tik po ilgesnio bendravimo. Berlyniečiai – niekada. Jie tiesiog klausia, kuriam rajone gyvenu, nes gyvenamasis rajonas Berlyne apibūdina ne tiek statusą, kiek pačio žmogaus vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Kiekvienas rajonas turi savo benamių patiltes ir prabangius restoranus, bet kiekvienas turi ir savitą legendą, tam tikrą vyraujančią atmosferą ir jo pasirinkimas išduoda daug papildomos informacijos apie žmogų.

Pavyzdžiui, jei gyveni Wedding arba Neukoeln rajonuose, reiškia, esi tolerantiškas kitai kalbai, kitam tikėjimui, kitokiam kaimynų elgesiui ir tuo pačiu esi meniškos, atviros sielos, nesirūpinantis statusu ir neturintis storų sąskaitų banke. Tai rajonai, kuriuose menininkai vis dar išgali susimokėti nuomą, o didėjantis jų skaičius įneša smagaus meninio bruzdesio, įdomių kavinių ir geros muzikos mažuose klubuose. Jei gyveni Friedrichshaine arba Kreuzberge, vadinasi esi jaunas, pašėlęs, viskam atviras, audringą naktinį gyvenimą ir alternatyvų meną mėgstantis žmogus.

Jei gyveni rytinio Berlyno pakraščiuose, tokiose vietinėse Fabijoniškėse, esi arba čia užaugęs vietinis, arba rusas, arba vietnamietis. Nes tie pakraščiai turbūt turi daugiau bendro su Maskva ar Minsku, nei su Berlynu. Ten ir russian disco, ir rusų parduotuvės, ir koldūninės, daug kur netgi užrašai rusiški. Pačiame Berlyno centre gyvena tik diplomatai, kontraktiniai verslininkai, iš kitų miestų atsikėlę turtingi senukai ir turistai laikinuose būstuose. Nes ten gyventi visiškai neįdomu.

Turi Berlynas ir turtuolių rajonus – jei gyveni Zehlendorfe ar Wannsee, esi arba gerai uždirbantis vokietis, arba nuo šaltojo karo laikų užsilikęs amerikietis, arba persikėlęs iš Vakarų Vokietijos ir visur ieškantis įprastos vokiškos švaros ir tvarkos, nuravėtų gėlynų ir vakare laiku miegoti einančių kaimynų, kurių kituose Berlyno rajonuose beviltiška surasti.

Charlottenburg rajonas yra visoks. Tai ir pats vakarų Berlyno centras su Kurfurstendamm gatvėje stovinčiais prabangiais pastatais neįperkamomis kainomis, ir tautinių mažumų užkampiai su sugrūstais septyniasdešimtųjų statybos daugiabučiais, ir jaukūs kiemeliai bei balkonai su arkomis, iki kurių kylama šimtamečiais liftais.

Jei gyveni Prenzlauerberg rajone esi arba vaikus auginanti šeima (save priskiriu pastariesiems), arba iš senų laikų užsilikęs ir seną būsto nuomos kontraktą turintis menininkas, arba gyvenamuoju plotu su kitais besidalinantis studentas, arba dažniausiai - gerai uždirbantis hipsteris iš kurios nors Europos šalies, dažniausiai vegetaras, pusryčiaujantis kavinėje arba apsiperkantis tik ekologiško maisto ir ekologiškų drabužių parduotuvėse, kurių čia apstu. Šiame rajone didžiausia Europos užsieniečių bendruomenė, todėl kartais ispanų, italų, prancūzų ar anglų kalbas gali išgirsti dažniau nei vokiečių, o vaikai nuo pat mažens žino, kad šis rajonas yra vienintelis Vokietijoje, kur būti ne vokiečiu yra greičiau privalumas, nei trūkumas.

Prieš susijungimą Rytų Berlyne esančiame Prenzlauerbergo rajone gyveno darbininkai, namai buvo erdvūs, bet seni, daugelis jų statyti dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, neturintys jokių patogumų. Pamenu draugo butą kokiais 91- aisiais metais – erdviame bute didžiuliais langais buvo šalta, dušo kabina stovėjo virtuvėje, o tualetas buvo laiptinėje. Tais laikais ir pečius buvo ne dekoracijos, o šildymo elementas.

Iš šių namų po susijungimo žmonės bėgo į vakarus, bėgo ten, kur daugiau pinigų, kur yra darbo, kur sutvarkytos laiptinės, o iš krano bėga karštas vanduo. Į jų paliktus butus nelegaliai kėlėsi menininkai, valkatos ir šiaip laisvam gyvenimui prijaučiantys jauni užsieniečiai. Jie apleistose vietose organizuodavo parodas, ant stogų – koncertus, o apleistuose dideliuose butuose rengdavo vakarėlius. Didžėjai kartais grodavo tiesiog gatvėse, kur dailininkai paišydavo savo šedevrus ant įvairių sienų ar ant grindinio. Kai kurie buvo tokie gražūs, kad palikti ir iki dabar, kasmet tik atnaujinami truputį. Rajone po truputį kūrėsi įdomesni barai, meninės erdvės, mažos papuošalų parduotuvėlės, jaukūs kino teatrai. Namai po truputį buvo renovuojami, rasdavo senus savininkus arba už grašius įsigydavo naujus, menininkus iškeldindavo, o suremontuotiems butams rasdavo pinigingesnių nuomininkų, kuriuos traukdavo meninė atmosfera ir lauko kavinės po šimtamečiais platanais. Po dešimties metų rajonas tapo vienu įdomesnių visame Berlyne ir gyventi jame jau tapo netgi šioks toks statuso su meniniu požiūriu patvirtinimas. Atsirado daug smagių kavinių, naktinių barų, parduotuvių ir gyventi jame menininkams pasidarė per brangu. Bet užsieniečių iš kitų Europos šalių šios kainos negąsdino - Berlynas turbūt iki šiol yra pigiausia Vakarų Europos sostinė, nors nuomos kainos vien per pastarąjį dešimtmetį padvigubėjo. Jie suprato, kad rajonas yra ramus, elegantiškas, be jokios pramonės ir visai šalia centro. Ir toks europietiškas, kad iš kur beatvykus, jame jautiesi kaip namie.

Keliautojams visada pasiūlau atvažiuoti čia pasivaikščioti. Vos kelios tramvajaus stotelės nuo Alexanderplatz, ir jūs vaikštinėjate po elegantišką šeštadieninį turgų Kolwitzplatz, arba kuičiatės tarp senienų ir klausotės gatvės muzikantų sekmadieniais Mauerparke. Arba gurkšnojate alų seniausiame Berlyne biergartene Prater. Arba fotografuojatės prie Pasakų fontano Friedrichshain parke, o paskui drybsote ant žolės, kol vaikai žaidžia aikštelėje. O blogu oru vedate vaikus į senoje bažnyčioje įkurtą muziejų su labirintu vaikams arba į kavinę su didžiule smėlio dėže. Arba tiesiog geriate kavą vienoje iš Helmhotzplatz esančių kavinių, o vakarais einate pašokti ar paklausyti koncerto į kurią nors Kulturbrauerei esančią salę, po kurio tiesiog einate Lychner gatve ir įsigrūdate į kurį nors prirūkytą barą tarp vietinių išgerti kokteilio. O gal tik atvažiuojate čia suvalgyti skanios Zia Maria kepamos picos ir Hockey Pockey gaminamų ledų su pistacijomis, su baltu šokoladu, su obuoliais ir baziliku, su burokėliais ir obuoliai arba gaivinatės šerbetu su Prosecco ir mėtomis.

Toks yra mano Berlynas, kuriame gyvenu. Ir visai nesuku galvos, rytų jis ar vakarų.

2017 m. kovo 29 d., trečiadienis

Leipcigas: prisistatymas pasibaigė


Tuose kvadratėliuose buvo paslėptos knygos
(Straipsnis spausdintas "Literatūra ir menas" savaitraštyje)

Ketvirtadienį aštuntą ryto Berlyne įlipu į pilnutėlį Sonderzug - specialų reisą, vežantį knygų mylėtojus į Leipcigo knygų mugę. Įsivaizduojat – tai traukinys pilnas rašytojų, leidėjų, iliustratorių ir kitų, kuriems knyga yra ne šiaip tik knyga, bet darbo priemonė, įrankis ar objektas. Tokį traukinį su visais keleiviais intelektualais Stalinas mielai būtų pasiuntęs tiesiai Sibiro kryptimi. Iki Lietuvos stendo atidarymo mugėje lieka trys valandos.

Traukinys senoviškas, pirmos klasės kupė sėdynės išmuštos raudonu aksomu, kaip seno teatro kėdės. Pajuntu, kad spektaklis prasideda. Lengvai užsimezga pokalbis su kaimynais, nes juk galiausiai visi mes tame traukinyje esame kolegos. Šveicarijoje gyvenantis vyriškis vadovauja agentūrai, kuri padeda autoriams patiems leisti knygas – tai yra jie užsiima savilaida.

Iš traukinio Leipzig Messe stotelėje išlipusi minia plūsta į didžiulį mugės pastatų kompleksą ir rikiuojasi eilėje prie bilietų. Aš lipu laiptais į spaudos centrą. Įsipilu kavos ir trumpam prisėdu, norėdama dar kartą susidėlioti svarbiausius renginius į savo programą. Iki Lietuvos stendo atidarymo likusi valanda.

Kad įsivaizduotumėte, kokie Leipcigo mugės plotai, pasakysiu, kad nuo spaudos centro iki kitame gale esančios ketvirtos salės, kur įsikūręs Lietuvos stendas – netgi daugiau nei kilometras. Gerai, kad ketvirtadienį priešpiet nereikia brautis pro tokias minias, kaip penktadienį (kiek žinau, šeštadienį minia dar labiau sutirštėjo). Lietuvos stendą surandu likus dešimčiai minučių iki oficialaus jo atidarymo. O surasti nelengva, nes LITAUEN užrašas kabo palubėse, kur joks praeivis nepakelia akių. Ir kažkodėl nususuktos raidės į priešingą pusę – iš ten, kur plūsta žmonės, jį reikia skaityti nuo antro galo. Jei ne šalia esantis Lietuvos turizmo stendas su atpažįstamomis spalvomis, būčiau turbūt prabėgusi pro šalį.

Visi jau čia: ministrė, ambasadorius, mugės vadovas, pažįstami ir nepažįstami rašytojai, vertėjai, leidėjai, vokiškosios lietuvių bendruomenės atstovai. Pamatę išrikiuotas taures, stabteli ir atsitiktiniai praeiviai. Vos atpažįstu iš po balkšvai pilkų vienodų palaidinių kyšančius Lietuvos kultūros instituto atstovių veidus, įsitempusius, kad tik viskas sklandžiai praeitų. Prisėdu kitoje, neparadinėje stendo pusėje, nes stovėti minioje dar neleidžia skaudanti koja. Kalbų negirdžiu, tik plojimus. Energingus Subtilu-Z atliekamos muzikos garsus. Matau, kaip prie sienelės rikiuojasi uniformuotos merginos, kaip jos vienu metu pasuka kvadratėlius, ant kurių parašyta Fortsetzung folgt.

Šį šūkį lietuviai verčia kaip “Prisistatymas tęsiasi” ir juo norima pabrėžti, kad Lietuva tęsia tai, ką pradėjo prisistatymu prieš daugelį metų Frankfurto knygų mugėje. Tačiau jį galima ir išversti kaip “Pratęsimas bus”, tai kaip ir reikštų, kad čia tik pradžia, o mes nenuleisime rankų. Sutinku, šūkis prasmingas, apgalvotas, bet taip giliai užkoduotas, kad jo vokiečiai iki galo nesuprato. Berliner Zeitung pirmadienį apžvelgdami mugę spėliojo, ką norėta tuo šūkiu pasakyti – pratęsimas kur, klausia jie ir čia pat sako, kad Lietuvą nuo 1990 metų paliko milijonas jaunų žmonių. Tuo pačiu pavadinimu išleistą aukštos poligrafinės kokybės knygą, pasakojančią apie Lietuvos šimtmetį ir dalinamą stende, laikraštis pavadino prabanga.

Po giliais klodais buvo paslėpta ir stendo idėja. Kaip prisimenu, pernai Leipcigo mugėje Lietuvos renginyje buvo pasakojama, kad stendas bus panašus į traukinį ir atvaizduos Lietuvos šimtmečio etapus. Nežinau, ar pasikeitė koncepcija, ar dailininkas, bet originalus, baltas ir švarus iki sterilumo stendas labiau priminė erdvėlaivį. Estetiškai išgrynintoje erdvėje nebuvo nieko nereikalingo, nebuvo net ... knygų. Jos buvo paslėptos sienelėje esančiose lentynėlėse, kurias reikėjo pasukti, kad rastum knygą. Orginalu, tačiau mugėje, kur iš lentynų ir taip virsta milijonai knygų, daugelis praeivių patingėdavo žaisti slėpynių. Lietuvos delegacijos kai kurie nariai taip pat sakė, kad stendas labai gražus, architektai ir dizaineriai tikrai negailėtų jam savo komplimentų, bet praktiškai jis buvo mažai naudingas, nes nebuvo vietos knygoms. O apie ką, jei ne apie knygas, pirmiausiai turėtų pagalvoti knygų mugės stendo autorius?

Lietuvių autorių knygos eksponuojamos leidyklų stenduose
Pasigedau ir Lietuvos užrašo aiškiomis, ryškiomis raidėmis, kad iš tolo būtų matyti, kad čia pagrindinės mugės viešnios stendas. Pasigedau ryškių plakatų su autorių knygomis, kad visiems dar kartą priminti kiek daug mes jų jau turime išleistų vokiškai. Pasigedau knygų, kurios dar nėra išverstos į vokiečių kalbą. Pasigedau nuotraukų albumų ir vaikiškų knygų. Tikrai manau, kad ne vieno ranka būtų išsitiesusi pavartyti Kakės makės nuotykių, tegul ir lietuviškai. Tokiame dideliame stende taip pat galėjo vykti renginiai, autorių prisistatymai ir vieši skaitymai, kaip tai vyko kituose stenduose, tada baltos kėdutės būtų užimtos klausytojų, o ne šiaip pro šalį einančių pavargėlių. Šalia gal buvo galima pardavinėti lietuvišką alų ar girą ir taip padengti bent dalį išlaidų. Greta įsikūręs Austrijos stendas buvo įrengęs kavinę, kurioje buvo ir knygų, ir scena su skaitančiais autoriais, ir kurioje visada buvo pilna žmonių. Kitoje pusėje esančiame šveicarų stende taip pat nuolat vyko renginiai, o juos klausant buvo galima vartyti knygas.

Tačiau čia ne kritika, tik stebėtojo pastabos, kurios gal pravers Lietuvai prisistatant Londone kitais metais. Nepaisant paburbėjimų, šis Lietuvos dalyvavimas Leipcigo knygų mugėje sulaukė labai daug atgarsių ir yra visomis prasmėmis pavykęs renginys. Gal net įvardinčiau jį kaip apskritai sėkmingiausią Lietuvos pasirodymą tarptautinėje arenoje. Visi didieji vokiški leidiniai atkreipė dėmesį į mūsų šalį, jos istoriją ir daugybę jos rašytojų. Neįkainojamas yra keturių puslapių straipsnis Der Spiegel žurnale arba reportažai per televiziją ar radiją. Dažnai juose – ne vien apie literatūrą, bet apie mūsų istoriją, politiką, kultūrą. Tiek spaudos dėmesio iki tol vienu metu tikrai dar nesame gavę, taip kad sprendimas samdyti vokiečių ryšių su visuomenę atstovę pasiteisino 200 procentų.

A.Šlepiko novelių knygos pristatymas
Mūsų rašytojai dalyvavo 60 renginių. Ir tai buvo ne vien knygų pristatymai, bet ir rimtos politinės ar literatūrinės diskusijos, ne vien mugės patalpose, bet ir visame mieste. Kai kurie sutraukė šimtus lankytojų, kiti bent jau dešimtis. Sudėjus visus, išeitų tikrai ne vienas tūkstantis. Mačiau, kad tai ir didžiulė šventė iš Lietuvos atvažiavusiems rašytojams. Sutikite, jiems irgi smagu pasidžiaugti savo darbo vaisiais. Nes juk knygos išleidimas vokiškai – tai savotiška sėkmė, moralinis pasitenkinimas. Kai kuriems sėkmingiesiems tai gal taps ir finansine sėkme ir rimtu tiltu į ateitį. Ir už tai, kad kai kurių lietuvių autorių knygas buvo galima rasti miesto knygynų lentynose, turim būti dėkingi Lietuvos specialiam šiųmetiniam statusui mugėje.

Lietuvos kultūros ministrė negalėjo pasakyti, kiek Lietuvai kainavo dalyvavimas mugėje, tačiau sakė, kad į tai žiūri kaip į investiciją. Ilgalaikę investiciją, pasakė ji, suteikdama vilčių kitiems autoriams, šiemet nepatekusiems į knygų fiestą. O kad Lietuva dar turi ką pasiūlyti, tai faktas. Net Frankfurter Algemeine laikraštis rašo pasigedę dviejų lietuviškų bestselerių – R.Gavelio “Vilniaus pokerio” ir K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum”.

Jutta Noak su savo romanais
Aš pasigedau ir daugiau autorių. Hamburge gyvenanti lietuvių rašytoja Jutta Noak savo romaną “Petitio” vokiškai išleido pati, nelaukdama paramos (Lietuvoje jį prieš penkerius metus išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Ji yra bene žinomiausia lietuvių rašytoja gyvenanti Vokietijoje, Lietuvos rašytojų sąjungos ilgametė narė, Lietuvių vokiečių draugijos LitArt įkūrėja, kultūrinių renginių Hamburge organizatorė. Jos modernistiniame romane “Petitio” pasakojama pusiau vokietės mamos ir dukros istorija ir jų kelias vokiškosios tėvynės link. Tikrai manau, kad vokiečiams būtų įdomios jos įžvalgos anapus sienos ir įspūdžiai iš vokiškųjų lagerių po jos griuvimo. Tai dvi istorijos – mamos ir dukros, jos išsiskiria ir susipina, bet abi ieško savo identiteto, savęs toje besijungiančioje europinėje erdvėje. Autorei, pristatinėjusiai Lietuvą mugėje prieš kelis metus, šiemet neatsirado vietos plačioje renginių programoje, o jos knygai – vietos stende. Nes, kaip ir minėjau, stende buvo eksponuojamos tik griežtai atrinktos ir savo langelius turinčios knygos. O jei stende būtų mikrofonas ir knygų lentyna, vietos būtų atsiradę visiems, ne tik išrinktiesiems. Ir K.Sabaliauskaitę, kuri buvo atvykusi į Leipcigą apsidairyti, galbūt buvo galima pakalbinti čia pat stende, net ir neįtraukus į prieš mėnesius patvirtintą programą.

Aldonos Gustas knygos ir paveikslai eksponuojami šalia
Berlyno dienraštis “Der Tagespiegel” pasigedo lietuvių programoje žymiausios lietuvių komiksų kūrėjos Akvilės Magicdust, kuri dalyvavo knygų mugės komiksų salėje visai atskirai ir nebuvo įtraukta į delegaciją ir Lietuvos renginius. Gaila, kad Vokietijoje puikiai žinoma lietuvių rašytoja Rūta Šepetys šiemet mugėje negalėjo dalyvauti už Lietuvą. Gaila, kad Aldonos Gustas, kurios eilės ir piešiniai Berlyne yra taip pat gerai žinomi, kaip Jono Meko Niujorke, knygos buvo sudėtos gretimame stende, be jokių sąsajų su Lietuva. Gaila, kad nebuvo pristatomi Lietuvos fotografijos grandai ar gražiausiai iliustruotos lietuviškos knygos. Galėčiau nulenkti dar keturis pirštus su priekaištais, bet to nedarysiu. Nes dalyvavimas mugėj vis tiek davė Lietuvos įvaizdžiui daug daugiau naudos, nei visos strategijos, brošiūros ir filmai kartu sudėjus. Nes dalyvavimas mugėje pareikalavo iš organizatorių labai daug jėgų ir, tikiu, suteikė labai daug patirties, kuri pravers kitąmet Londone.

Po dviejų intensyvių, turiningų dienų dardu atgal į Berlyną patogiai įsitaisiusi greitajame ICE traukinyje, atsiverčiu “Der Spiegel” straipsnį ir kyla toks nesuvaldomas noras parodyti jį kaimynui, sakant, tai mes, tai apie mus, tai netgi apie mane. Nublanksta netgi visi nepatogumai, nemandagumai, nuovargis. Kai kurias pamokas ir aš išmokau – pavyzdžiui tai, kad viešbutį Leipcige per knygų mugę reikia užsisakyti prieš pusmetį, tada neteks nakvoti bendrame hostelio kambaryje.

2017 m. kovo 21 d., antradienis

Apie dviejų knygų mugės viešnių romanus: Lucinda Riley ir Katherine Webb


Su Lucinda Riley
Dvi moterys, dvi rašytojos, dvi moteriškų romanų meistrės, pinančios dabartį ir praeitį, dvi autorės, su kuriomis man teko garbė susipažinti ir šiek tiek pažinti – Lucinda Riley ir Katherine Webb. Du moteriški jų romanai, kurie man padėjo praskaidrinti dėl patrūkinėjusių kojos raiščių priskirtą namų areštą. Grįžau iš knygų mugės ir nusprendžiau, kad galiu sau leisti kelias knygas iš neprivalomojo, atostoginio repertuaro.

Tų moterims skirtų viršelių knygynuose tiek daug, viena už kitą geresnės, romantiškesnės, storesnės, audringesnės, nepamirštamesnės. Kaip žinoti, kurią knygą savaitgaliui išsirinkti? Kurios autorės vertos dėmesio, o kurių rašinėliai savo neraštingumu tik sunervina. Literatūros kritikai atsakys, kad visos jos šlamštas, geriau imti Nobelio, Bukerio ar Pulicerio laureatą ir nesuklysi. Sutinku su jais, bet kartu sviedžiu jiems pirštinę ir pabandysiu kartais apžvelgti kokį vieną kitą moterišką romaną vadovaujantis savo vertinimo kriterijais, kuriuos išsiugdžiau per daugelį skaitymo ir rašymo metų.

Su Lucinda Riley susipažinau pernai per knygų mugę. Į VIP salę elegantiška blondinė įėjo su vyru, savo agentu, šiek tiek panašiu į britų karališkos šeimos atstovą. Atsisėdo ir nuobodžiaudami dairėsi, lyg kažko laukdami. Šypsodamasi priėjau prie jos, pasakiau, kad man malonu susipažinti, ištiesiau jos pirmąją Septynių seserų knygą autografui. (išduosiu mažą paslaptį – autografo prašymas labai padeda užmegzti santykius su autoriumi arba bent jau suteikia progą pasišnekučiuoti kelias minutes). Mes kalbėjomės dešimt minučių apie moteriškus romanus, apie jos romanų sėkmę pasaulyje ir apie būsimas jos keliones. Ji nudžiugo sužinojusi, kad aš rašau ir pasiūlė susitikti Leipcigo knygų mugėje. Taigi po mėnesio jau sėdėjau jos knygos pristatyme Leipcige. Mane pamačiusi, ji apsidžiaugė, apsikabino kaip sena draugė ir nutempė supažindinti su savo vokiškosios leidyklos vadovais. Vilkėjo džinsais ir džinsiniais marškiniais, lūpos saikingai padažytos, plaukai tvarkingai sušukuoti – o juk mūsų akimis bestselerių autorė turėtų atrodyti kitaip? Ypač žinant, kad ji labai turtinga. Autografus dalindama šiltai šypsojosi žmonėms, kiekvienam ko nors palinkėdama. Sutarėme, kad kada nors kur nors šiame pasaulyje dar tikrai susitiksime.

Vokietijoje jos knygos tokios populiarios, kad kuri nors viena visada būna bestselerių dešimtukuose. “Septynių seserų” serijos knygos vos pasirodžiusios kopia į skaitomiausių penketukus. Nes vokietės nesigėdija nei pirkti moteriškų romanų, nei žiūrėti sekmadienio vakarais Herzkino (romantiškų filmų). Kiek žinau, parduotos ir šios serijos ekranizavimo teisės, bus kuriamas serialas, kuriam pranašaujama “Sostų karų” populiarumo sėkmė.

Iš šono žiūrint, Lucinda yra tikras laimės kūdikis – didelė šeima, didelė sąskaita, namai Norfolke, Prancūzijoje ir Tailande, nuolatinės kelionės, mylintis ir agento darbą perėmęs vyras, socialine medija besirūpinanti vyro dukra, didžiuliai tiražai ir gerbėjų būriai. Tačiau kol pasiekė tai, ką turi, jai reikėjo pabraidyti ir po nepriteklius, kad turėtų kuo šildyti namus, ji pardavinėjo tualetinį popierių, o pirmąjį dėvėtą kompiuterį nusipirko pardavusi vestuvinę suknelę. Jos gyvenime buvo ir ligos, ir skyrybos, ir paaukota svajonė šokti. Be to, buvo periodas, kai nei vienas leidėjas nebenorėjo jos spausdinti, tad ne vienas romanas nugulė į stalčius. Ir tai nesustabdė jos nuo rašymo.

Lucinda sako, kad mintys dažniausiai ateina skraidant lėktuvais. Ji nuotrupas susirašo į mažą užrašų knygelę, o paskui jau vysto pačią istoriją. Jos stilius labai paprastas, be jokių įmantrybių, jokių poetinių vingrybių, jokių žaidimų kalba. Galbūt tai yra todėl, kad ji ne pati rašo, bet diktuoja. Ji sako, kad jai svarbu papasakoti istoriją. Ir ji jas papasakoja meistriškai įtraukdama skaitytoją ir išlaikydama jo susidomėjimą iki pat romano pabaigos. Bet ar ne to mes ieškome žanrinėje literatūroje? Juk imame ją tikrai ne dėl to, kad norėtume analizuoti teksto gylį ar ieškoti paslėptų prasmių. Mes norim, kad istorija mus įtrauktų ir nebepaleistų, leisdama mums trumpam užsimiršti.

Septynių seserų serijos išleistos tik trys knygos (lietuviškai išverstos dvi), ketvirta yra rašoma, kitų istorijos gyvena autorės mintyse. Knygos idėja truputį fantastiška, bet taip turbūt priklauso, jei rašai pasakas suaugusioms mergaitėms. Septynios seserys, visos skirtingos, visos pavadintos Plejadžių žvaigždyno vardais, visos įdukrintos mistinio tėvo Atlanto ir visos užaugusios prabangoje ant Ženevos ežero kranto. Tėvui mistiškai mirus (o kaipgi kitaip), visos gauna laiškus su kilmės užuominomis ir po vieną leidžiasi ieškoti savo šaknų. Pirmos knygos herojė Maja atsiduria Brazilijoje, antrosios herojė Alė (Audrų sesuo)  – Norvegijoje. Knygose pinamos kelios istorijos – nutikusi tada ir ten kažkur, bei ta, vykstanti šiandien. O tai yra idealus pasakojimo būdas, kai kas nors aiškinasi savo protėvių gyvenimą. Šiek tiek mistikos, šiek tiek istorinių aplinkybių, šiek tiek tikrų faktų ir įdomybių, daug melodramos ir įtampos. Majos šaknys veda prie Kristaus skulptūros Rio, o Alės – į žymaus kompozitoriaus Edvardo Grygo gyvenimo užkulisius. Norinčioms mintyse pakeliauti ir užsimiršus panarplioti jausmingas istorijas – pats tas. Tada gal neklius ir stiliaus primityvumas.

Su Katharine Webb ir Francesc Miralles
Su Katherine Webb susipažinau šiemet. Į knygų mugės atidarymo proga iškeltą pokylį Valdovų rūmuose ji atvyko su tamsiais džinsais ir šviesiu kasdieniu megztuku. Smalsiai nužiūrinėjo suknelėmis vilkinčias ponias, santūriai bendravo, kukliai paragavo patiekalų. Paklausus, ar spėjo pasivaikščioti po Vilnių, ji atsakiusi, kad vienintelis objektas, kurį ji norėjusi pamatyti – tai Gedimino bokštas, bet sužinojusi, kad jis uždarytas, nusprendė likti viešbutyje ir padirbėti. Nes rašytojas, pasak jos, dirba visada.

Katherine Webb romanai skirti toms, kurios skaitydamos mėgaujasi sklandžiai sukonstruotais sakiniais, gražiais gamtos ir vidinių būsenų aprašymais. Ji nemėgsta, kai jos romanai vadinami moteriškais, nes mano, kad rašo platesniai auditorijai. Man asmeniškai skaityti “Primiršta daina” buvo didesnis malonumas, nei Alės istoriją. Pradžia pasirodė nuobodoka ir net savotiškai šiurpi – galerininkas atvažiuoja į nesvetingą Anglijos kaimą tirti akivaizdžiai išgalvoto dailininko kūrybos, sutinka keistą susivėlusią bobulę apleistame name ir piktus kaimynų žvilgsnius, ir nei vienos moters, kurią herojus galėtų įsimylėti. Sutikite, neįprasta pradžia romantinei istorijai, labiau tiktų S.Kingo siaubo romano pradžiai. Bet paskui čia atsiranda visko – ir istorija, ir moteris, ir bobulės prisiminimai, ir detektyviniai elementai, ir net šiek tiek mistikos. Katherinos pasakojime taip pat du laikai – praeityje, kai Dimitrė buvo jauna ir iki ausų įsimylėjusi ir dabartis, kai ji susiraukšlėjusi ir apaugusi paslaptimis.

Autorė taip meistriškai užaugina įtampą, kad nebegali padėti knygos į šalį. Ir nesinori, nes skaitydamas gauni ir puikią istoriją, ir skaitymo malonumą. Jai, kaip ir Lucindai, teko gyvenime išmėginti daugybę darbų, kol galėjo atsidėti tik rašymui. Ji, kaip ir Lucinda, ne vieną romaną pradžioje beviltiškai siuntinėjo leidėjams, nesustojo ir rašė toliau. Ji, kaip ir kolegė, gyvena nedideliame miestelyje Anglijoje, mėgsta jodinėti, brangina savo privatumą, neturi asmeninės paskyros Feisbuke, turi griežtą rašymo rutiną ir mėgsta, kai pro langą mato laukus ir į tolumas nusileidžiantį horizontą. Abi autorės puikiai pažįsta viena kitą. Lucinda siunčia Katherine išankstinį naujo romano leidimą, norėdama jos rekomendacijos skaitytojams. Katherine kartais parašo, kartais ne. Ji mano, kad jų skaitytojų ratas šiek tiek skiriasi ir ji jaučiasi įpareigota, kai jai reikia pagirti kūrinį, kuris jai mažiau patiko. Katherine uždaresnė, jos romanuose nėra vien gerų arba vien blogų personažų, juose jausmai sudėtingesni, o vidiniai pasauliai gilesni, skaitytojas turi šiek tiek prisidėti narpliojant istoriją. Jei kam patinka rūkuose nuskendusi Anglija, iki paskutinio puslapio neprarandanti savo paslaptingumo, tuomet Katherine Webb “Primiršta daina” bus pats tas. Kitam lovos ar atostogų periodui būtinai perskaitysiu jos kitą romaną “Palikimas”.

Ir pabaigoje mažas priekaištas leidyklai – jei įvardijate knygą kaip atostogų romaną, gal kartais galėtumėte ją taip išleisti taip, kad ji tilptų į lagaminą ir nesvertų kilogramo?

2017 m. kovo 14 d., antradienis

Velykos kitaip Berlyne


Vieniems labai smagu, kai per šventes viskas kartojasi – kiaušinių dažymas, paskui daužymas ir nuotraukų postinimas FB, kiaušiniai su krienais ir su majonezu, baltos mišrainės pjaustymas, pyragų kepimas, susitikimas su giminėmis kaime arba šašlykų kepimas ir naminukės degustavimas pas draugus sodyboje. Labiau prakutę ar laiku spėję įsigyti ar išsinuomoti apartamentus, mauna prie jūros pakvėpuoti jodu ir druska ir paragauti brangių cepelinų Basanavičiaus gatvėje. Treti, dar geriau uždirbantys, tas kelias laisvas dienas išnaudoja tolimoms kelionėms prie šiltų jūrų arba bent jau į miestus arčiau pusiaujo, kur pavasarinė saulė šildo netaupydama spindulių. Ketvirti renkasi šventas vietas ir piligrimines keliones. (Tų aš niekaip neįkalbėsiu rinktis Berlyną).

Taigi tiems, kam nusibodo balta mišrainė ir vištienos kulšelių vyniotinis, bet kurie neturi laiko ir pinigų ispaniškiems kurortams, kviečiu rinktis Berlyną. Bilietai nebrangūs, nakvynė įperkama, renginių gausybė, o tų kelių laisvų dienų turėtų pakakti šventinei nuotaikai pagauti, kurios nori pasaulio šalies virtuvei išragauti ir miestui pažinti. Žinau, kad turit labai daug klausimų, nes tiesiog nesusimąstėte, kad Velykos gali būti švenčiamos kitaip. Todėl bandau čia atsakyti į pačius įvairiausius jūsų klausimus.

Kokios Velykos be kiaušinių dažymo arba kaip juos nudažyti viešbutyje?

O kam juos dažyti? Velykos kitaip yra tada, kai dažytus virtus kiaušinius nusiperki parduotuvėje, pas kepėją arba užsisakai bare.

Ar Dievas nesupyks, jei Velykų rytą nenueisiu į bažnyčią?

Aš ne kunigas, kad galėčiau kompetetingai atsakyti į šį klausimą, bet manau, kad Dievas vienodai užsuka ne vien į Vatikaną ar Vilniaus Katedrą, bet ir į Berlyno bažnyčias, kurių čia daugybė. Jei norit, galit skirti visą dieną bažnyčių lankymui. Aišku, čia evangeliškų yra šiek tiek daugiau, nei katalikiškų, bet gal tai visai tiktų prie Velykos kitaip koncepcijos. Pavyzdžiui, net į centrinę Berlyno katedrą (Berliner Dom) sekmadienį galėtumėte užeiti mišių metu be jokio mokesčio (šiaip kainuoja 7 eur suaugusiam ir 5 vaikui), tik reiktų nutaisyti pamaldžią, o ne smalsią turisto išraišką ir suslėpti visus fotoaparatus. Popiet labai rekomenduočiau užlipti į Zionkirsche bokštą. Pati bažnyčia visą sovietmetį stovėjo apgriuvusi, užmūrytais langais, o ir dabar atrodo labai asketiškai ir kartu labai berlynietiškai.

Bijau, kad pusryčiai viešbutyje bus įprasti, o norėtųsi kažko šventiškesnio.

Kavos puodelį su pyragėliu galima gauti kiekviename parke
Neimkit viešbutyje pusryčių, geriau užsisakykite (pageidautina iš anksto) kur nors brančui staliuką. Pavyzdžiui, aplink Kollwitzplatz yra turbūt kokios penkios kavinės, siūlančios brančą sekmadienį, tarp jų – ir legendinė Anna Blume. Už 12-15 eurų galėsite valgyti skaniausius dalykus, o ir dažytų kiaušinių tikrai bus. Jei norit visai kitaip – užsisakykit pusryčius Kroicberge esančiuose menininkų namuose Bethanien arba eikit išgert kavos sename autobuse įtaisytoje kavinėje Cafe Pförtner Wedding rajone.
Šiek tiek daugiau pasiūlymų nepamir6tamiems pusryčiams: http://www.iheartberlin.de/2015/06/13/10-awesome-places-for-breakfast-brunch-in-berlin/

O ką veikti Velykų dieną su vaikais, jei norim praleist laiką gamtoje, o ne muziejuose.

Mauerpark sekmadieniais groja ir labai geros grupės 
Po sočių pusryčių, o tai nutinka jau gerai įdienojus, berlyniečiai išlenda į parkus, nes privalomas velykinis vaikų žaidimas čia yra ne kiaušinių ridenimas, bet jų ieškojimas. Tėvai išslapsto kiaušinius po krūmais, tarp akmenų, gal net ir į gyvuliukų aptvarą įdeda, o vaikai laukia užuominų ir jų ieško. Ir nieko baisaus, jei ras ne savo, o kitų tėvų paslėptą kiaušinį – taip tik dar įdomiau. Aišku, kartu su paprastais kiaušiniais, slapstomi ir saldainiai, ir bent jau vienas kitas šokoladinis kiaušinis-siurprizas. Beje, prie daugelio parkų veikia ir nedideli privatūs naminių gyvūnėlių parkai (kinderbauernhof), kur gyvūnus galima ir paglostyti, ir pamaitinti, o per šventes juose dažnai dar ir vyksta renginiai vaikams. (Vienas šalia Bürgerpark, kitas šalia Mauerpark, dar keli yra Kreuzberg). Parke galite ir surengti pikniką – visuose juose galima sėdėti ant žolės, valgyti ir gerti alų ar vyną kad ir pusryčiams.
Jei norite įspūdingesnių parkų su įėjimo mokesčiais, niekada nesuklysite vaikus nusivedę į vieną iš dviejų Berlyne esančių Zoologijos sodų. Rekomenduočiau ir Garten der Welt su įvairių pasaulio kraštų sodais, sakurų parku ir didžiule žaidimų aikštele vaikams – ten per Velykas vyks vyšnių žydėjimo šventė. Zittadelle Spandau visą šventinį savaitgalį vyks Riterių šventė su turgumi, turnyrais ir įvairiomis atrakcijomis vaikams.

Ar mieste jaučiama velykinė dvasia?

Na, jei eisit turistine centrine gatve, tai gal ir nesutiksite nei kiškių, nei velykų bobučių. Bet jei norite atšvęsti Velykas berlynietiškai, turite užklysti į kokią nors vietą, kur kūrenami tradiciniai Velykų laužai. Pavyzdžiui, Britzer Garten (šeštadienį), Kulturbrauerei(sekmadienį) arba prie Weißensee ežero – ten visas tris šventines dienas bus ne tik laužas, bet alus bei muzikinė programa pačiam įvairiausiam skoniui.
Buvusiame rytų Berlyno centre Alexanderplatz ir vakarų centre Breitscheidenplatz vyks Velykinės mugės su karuselėmis mažiesiems ir muzikine programa visiems. Mauerparke vyks įprastas sekmadienis, kuris jums tikrai neatrodys įprastai – su blusturgiu, masiniu karaoke ir daugybe geros gatvės muzikos.

Vilniuj Velykų sekmadienio vakarą nieko labai nevyksta, daug kas uždaryta, visi išsivažinėję. O kaip Berlyne?
Velykų laužas Kulturbrauerei kieme

Berlyne uždarytos tik parduotuvės, bet kam jos? Alų ir limonadą su nedideliu antkainiu pardavinėja kioskeliai (vadinamieji spätkauf), visi restoranai, visos kavinės atidarytos bent jau nuo pietų, visi barai vakare ūžia. Velykų naktį vyksta tiek daug gerų vakarėlių, kad tikrai apsisuks galva, kol sugalvosit kur nueiti. Pavyzdžiui, vien senose traukinių dirbtuvėse Raw Gelände yra tiek skirtingų naktinių klubų, kad norėsis į visus užsukti. Arba užteks vien to, kad ten pasivaikščiosite. Arba afrikiečių centre Jaam – tikrai vyks nepakartojamas vakarėlis su nepakartojama publika. Kulturbrauerei už 10 eur nusipirkę bilietą, galėsit visą naktį šokti 10 aikštelių pagal skirtingų dj sukamą muziką.

O pirmadienis? Juk irgi šventė ir niekas nedirba.

Pirmadienį siūlyčiau skirti susipažinimui su miestu. Važiuokit prie sienos, vaikštinėkit po centrą, fotografuokitės prie Brandenburgo vartų ar prie Checkpoint Charlie, slampinėkit po Kreuzberg ar Neuköln rajonus, užlipkit ten į virš prekybos centro esantį barą Klunkenkranich su puikia panorama ir renginių programa. Arba nueikite į Zoologijos sodą, lankykite muziejus (Velykų pirmadienį jie dirbs, kaip įprastą sekmadienį), nueikite prie East side galerijos, pasėdėkit ten ant pievos, pastebėkit žmones. Arba pasiplaukiokit laivu Šprė upe. Arba po Wannsee ežerą. Arba tiesiog prigulkite krantinėje ir žiūrėkit į praeivius.

Teufelsberg - tai gatvės meno muziejus
Kas nori, pirmadienį gali jungtis prie mano vedamos ekskursijos “Berlynas kitaip”, kurios metu apeisime kelis pagrindinius istorinius objektus, palandžiosim po kiemus, pažiūrėsim grafičių, apžiūrėsim Berlyno sienos memorialą. O ekskursijos pabaigoje dažnai žmones nuvedu į kokią netikėtą vietą – taip įdomiau ir man, ir dalyviams. Šįkart tuos, kas dar turės laiko ir norės pamatyti kažką ypatingo berlynietiško, nuvesiu ir į Teufelsberg (nes kelionė į vieną pusę užtrunka apie valandą) – tai ant aukščiausio Berlyno kalno įsikūrusi apleista amerikiečių sekimo bazė, tapusi dabar gatvės meno muziejumi su nepakartojama laisvės atmosfera.
Teufelsberg - aukščiausias Berlyno kalnas
Mauerparke sekmadieniais žmonių šimtus kartų daugiau