2018 m. sausio 2 d., antradienis

Kai visos spalvos telpa pilkos atspalviuose (apie A.Aleksandravičiaus fotografijų parodą)



R.Neverbicko nuotr.
Pamenu tą apleistą kiemelį iš senų laikų. Kaskart einant Savičiaus gatve akys smalsiai krypteldavo į dešinę, į apleistą kiemą prie apleistos bažnyčios, paskui jos slinkdavo aukštyn ta grakščia, bet vieniša barokine varpine, kuri atrodydavo lyg iš mažėjančių indelių vaiko pastatytas bokštas, iki pat dangaus. Kaskart užvertus galvą pagalvodavau, kaip smagu būtų užsikarti ir pažvelgti iš tokio aukščio į Vilniaus stogus. Sėdėtum ten kaip bokšto sargas Olė iš H.K. Anderseno pasakos ir stebėtumeisi, kad pasaulis iš viršaus visai kitaip atrodo. Tuomet net nežinojau, kad bažnyčia vadinasi Mergelės Marijos Ramintojos vardu, nežinojau, kad jos sakrali erdvė supjaustyta išbetonuotomis perdangomis, padarant tris aukštus, kad sandėliavimo plotas būtų triskart didesnis ir įrengiant lifto šachtą, nežinojau, kad joje nelikę nė užuominų iš buvusio altoriaus, o sienų tapyba kruopščiai uždažyta. Nežinojau net ir to fakto, kad čia ilgus tarybinius metus buvo sandėliuojamos daržovės.

Kaskart praeidama matydavau tik dar vieną apleistą Vilniaus istorinę vietą ir, kad nekiltų dar daugiau graudžių minčių ar noro ieškoti kaltųjų, kad toks unikalus vėlyvasis barokas stovi niekam nereikalingas, nuleisdavau akis žemyn, mintis nugindavau tolyn ir paspartindavau žingsnį. Apleisti seni pastatai suspaudžia širdį beveik taip pat stipriai, kaip ir apleisti seni žmonės, kurių niekam nebereikia. Jie tiek daug galėtų papasakoti, bet niekam nebeįdomu klausytis – visi tik nudelbia akis ir nuskuba tolyn.

Parodos plakatas, A.Aleksandravičiaus nuotr.
Tą popietę prieš pat Kalėdas bažnyčios apsilaupiusios rudos durys buvo pravertos, o prie įėjimo ant sniego žibėjo žvakelės. Pirmojoje patalpoje pasitiko du pilioriai, o pakėlus galvą net pasimatė vargonų balkonėlio dalis. Nei vieno žmogaus, tik mano žingsniai. Šaltukas nubėgo per nugarą, nežinau, ar buvo tikrai šalta, o gal pajutau, kad gyvybė jau senai palikusi šį pastatą. Įžengiau pro antras duris ir iš karto pakliuvau į tamsią patalpą, kurią šiek tiek šildė tik Rokiškio krašto prakartėlių ekspozicija. Radau betoninius laiptus, laikydamasi geležinio turėklo ir baugščiai dairydamasi pradėjau kilti jais. Laiptų viršuje žengiant pro privertas dureles, reikėjo palenkti galvą, tačiau vėl išsitiesusi pagaliau atsidūriau bažnyčioje. Pro didžiulius langus vos vos sroveno išblyškusi popietės šviesa, o skliautuotos lubos privertė pakelti akis aukštyn. Kaip keista, pagalvojau stovėdama altoriaus navoje su trimis dideliais langais už nugaros, juk esu toje vietoje, kur melsdamiesi žvelgia žmonės, kur kyla jų maldos ir prašymai.

Būtent toje vietoje ir prasideda Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda iš kelionės po Saksoniją, pavadinta “Menininkų keliu Ever su kunigu Algirdu Toliatu”. Tai pati pirmoji paroda šioje erdvėje. Po baltų dažų sluoksniu turbūt slepiasi senųjų dailininkų darbai, gal kada nors jie bus atgaivinti ir nustebins mus, bet dabar ant baltų sienų kabo 33 didelės nespalvotos fotografijos. Daugiausia – gamtos vaizdai. Rūsčios smiltainio uolos, kreivi medžiai, apsamanoję tarpekliai, išsiraitęs upės vingis, sunkūs debesys, plaukiantis rūkas, rudeninis paklotas - kai kuriose nuotraukose tai tik dekoracijos, o kai kuriose atlieka pagrindinę rolę.

Menininkų kelias driekiasi Saksonijos Šveicarijoje - Vokietijos rytiniame pakraštyje, kur vingiuoja Elbė, o Saksonija susitinka su Čekijos Bohemija. Prieš daugiau nei du šimtus metų šiuos unikalius gamtos paminklus su neįžengiamais miškais ir aukštai virš jų iškilusiomis smiltainio uolomis atrado ir išpopuliarino du Dresdene dirbę dailininkai, vėliau įsigalėjo romantizmo epocha ir čia keliaudavo vokiečių dailininkai romantikai. Paskui dailininkus tuo keliu pasuko rašytojai, muzikai bei kiti įkvėpimo gamtoje ieškoję menininkai, o kelias buvo pavadintas Dailininkų keliu (Malerweg). Ilgą laiką buvęs primirštas kelias atgaivintas tik šio amžiaus pradžioje. Menininkų kelio legenda sužavėjo ne tik mane, bet ir kunigą A.Toliatą bei fotografą A.Aleksandravičių. Spalio pradžioje mes beveik įveikėme penkis jos etapus iš aštuonių, nueidami 60 kilometrų iš 112.

R.Neverbicko nuotr. visi trys keliautojai
“Ši mūsų rudeninė kelionė su kunigu ir rašytoja buvo kažkokia nežemiška, net nežinau, ar ji buvo labiau fizinė, ar dvasinė, - per parodos atidarymą sakė fotografas ir čia pat pridūrė, kad jis labai laimingas, galėdamas iškabinti tokios kelionės nuotraukas būtent šioje erdvėje. “Paroda bažnyčioje lyg ir įprasmina mūsų visą kelionę. Čia – paskutinė jos stotelė. O kartu, tai naujo kelio – apleistos bažnyčios atgimimo kelio pradžia”, - sakė A.Aleksandravičius. Jis į kelionę išsiruošė smalsumo vedinas ir neturėdamas jokio tikslo surengti parodą, bet Menininkų kelyje sugauti vaizdai buvo tokie įspūdingi, kad buvo nedovanotina juos pasilaikyti tik sau. Pasak jo, niekada nežinai koks tu grįši ir ką parsineši iš kiekvienos kelionės. Fotografas sako, net negali paaiškinti kaip gimė paroda ir kaip jis jai atrinko net 33 nuotraukas – pati parodos vieta padiktavo tokį simbolinį krikščionišką skaičių. Jis sako, į daugelį klausimų negalintis atsakyti, tiesiog tiki, kad mūsų gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. Paklausus, kuri vieta labiausiai įsiminė, fotografas paminėjo Bastėjos tiltą lietingą dieną, kurį jis prisimins visą gyvenimą. Parodoje yra net keli darbai, atspindintys šios vietos magiją.

A.Aleksandravičiaus nuotr.
“Kadaise labiau mėgau fotografuoti žmones, vėliau žvilgsnis nukrypo į peizažą. Bet smagiausia, kai gali parodyti žmogų, kaip gamtos dalelę, - sako jis ir nusijuokęs priduria: - man visi Dievo kūriniai gražūs. Pasak jo, fotografuoti kunigą A.Toliatą buvo labai įdomu. “Iš vienos pusės, kunigas toks pat dievo kūrinys, kaip ir gamta, o iš kitos pusės – jis toks pat žmogus, kaip ir mes visi”, - sako jis ir priduria, kad net Kristus buvęs žmogumi.

Apžiūrinėju kunigo portretus, skambant šiems žodžiams. Iš tiesų, kai kuriose nuotraukose jo dalyvavimas sudvasina gamtos sukurtus paminklus. Kitose fotografas leidžia kunigui susilieti su gamta ir parodo jo menkumą didingos gamtos šešėlyje. Kunigas basas ir vienišas stovi aplopytame kelyje, neturinčiame nei pradžios, nei pabaigos, už jo keli medžiai ir sunkūs debesys, abiejose pusėse – derlių atidavę laukai, bet jis žiūri į priekį, ramus ir susikaupęs, nieko nebijantis. Kitoje nuotraukoje kunigas prisiglaudęs prie uolos, bet drąsiai atstatęs veidą vėjui ir nežinomybei, ant uolos viršaus sulinkęs, bet labai augti norintis medelis, o pirmame plane skilęs kelmas sunkus ir nepajudinamas, tačiau jo faktūra graži, daug pasakanti, lyg seno žmogaus raukšlės. Dar kitoje kunigas lipa stačia uola viršun, jo sutana plaikstosi ir jis vieniems gali pasirodyti kaip šikšnosparnis, tvirtai įsikabinęs į akmenį, o kitiems - kaip naujų atramų nelengvame kelyje aukštyn nuolat ieškantis dvasininkas. Kiekvienas žiūrovas atras savo prasmes, tačiau prie kiekvieno darbo tikrai stabtels. Gal net susimąstys, ar Dievo daugiau gamtoje, ar bažnyčiose.
R.Neverbicko nuotr. fotografas A.Aleksandravičius
Pamenu, kaip vos grįžęs iš kelionės Algimantas pasakė, kad šitas nuotraukas paliks spalvotas, nes spalvų rudeniniam lietui lyjant nebuvo tiek daug, kad jį vargintų. Bet dirbdamas vis tik nusprendė pasilikti prie įprasto savo braižo. “Nemėgstu atvirukų”, - sako jis apie spalvotus peizažus. - tarp juodos ir baltos juk yra tiek atspalvių, kad į juos sutelpa visos mano spalvos. Šešėliais aš gebu pasakyti kur kas daugiau nei spalvomis”.

Ir kaip juo netikėti. Juodai baltose fotografijose net ir gamtos vaizdai kupini dramatizmo ir prie jų stabtelėjęs esi priverstas susimąstyti. Algimanto vaizduojamas pasaulis nėra rožinis ir pakylėtas, nėra saldus ir nudailintas, jis sunkus, jame daug juodos spalvos ir raukšlių, daug nutylėjimų, bet jis ne slegiantis, o gilus, turintis daug sluoksnių ir dar daugiau užuominų. Jo fotografijose net debesys plaukia ne dėl grožio, bet norėdami kažką pasakyti, kažkur nuvesti. Elbės vingis iš viršaus, plaukiantis laivelis tolumoje ir pro sunkius debesis prasprūdęs saulės spindulys dovanoja viltį ir pažadą. Kaip ir pagaliau duris atvėrusi Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia.

Paroda veiks iki vasario 2 dienos, ją aplankyti galima penktadieniais nuo 17 iki 19 val. ir šeštadieniais nuo 13 iki 19 val. Bet norintiems pasižvalgyti nuo bokšto viršaus dar teks palaukti – sako, į viršų vedantys laiptai labai surūdiję...

R.Neverbicko nuotr.

2017 m. gruodžio 20 d., trečiadienis

Vienos pasakiškos kelionės pradžia


Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.
Vieną kartą, ne taip ir seniai, viename gražiame mieste, kuriame tarp bažnyčių bokštų nardė angelai, gyveno rašytoja, kunigas ir fotografas. Vieną gražią dieną varpams skelbiant vidurdienį, jie susėdo ant kalno po trimis kryžiais, žvelgė į apačioje stūksančius bokštus, raudonus namų stogus, saulės atspindžius languose, mažas gatveles su skubančiais žmonėmis, matė, kaip paukščiai kyla į dangų nešdami snapuose žmonių raudas ir prašymus. Jie buvo savaip laimingi - visi darė tai, ką geriausiai moka ir kas teikia didžiausią džiaugsmą, - bet visų širdyse gyveno ilgesys.

“Labai gražus mūsų miestas, - pasakė tada fotografas. - Įamžinau įvairiausius jo veidus, mačiau jį piktą ir nuliūdusį, mačiau giedrą ir besidžiaugiantį, mačiau susirūpinusį ir švenčiantį. Tiek daug jį fotografavau, kad, atrodo, visus jo bruožus, kiekvieną raukšlelę, kiekvieną apgamą ir plaukelį mintinai žinau. Neiškeisčiau jo į jokį kitą miestą, bet vis dažniau pagalvoju, kad labai norėčiau patirti ką nors nauja, iškeliauti į platų pasaulį, sutikti kitus žmones, pamatyti kitokius akmenis, su fotoaparatu pagainioti kitų formų debesis. Galbūt net norėčiau sutikti kokį nors angelą ar miško dvasią ir iš jų pasisemti įkvėpimo“.

“Nemažai pasaulio apkeliavau, daug gražių miestų regėjau, bet man irgi labai gražus mūsų miestas, jo žmonės ir Dievo namai, - sakė kunigas. Pažiūrėk, kiek bokštų stiebiasi į dangų, paklausyk, kaip gaudžia jų visų varpai vidurdienį ir kaip pamaldžiai vaikai sudeda rankutes eidami komunijos. Bet kartais ir man kyla noras trumpam iškeliauti ten, kur susitinka žemė su dangumi, pasivaikščioti su Dievu ant begalybės krašto ir nusileisti su juo į apsamanojusį dugną, paklysti tarp medžių, kurių net trise neapkabintum, pririnkti pamokančių istorijų, kurias paskui galėčiau pasakoti parapijiečiams ilgais žiemos vakarais“.

“O aš norėčiau tiesiog eiti su jumis, žiūrėti, kaip kunigas klampoja po liūną, o fotografas gaudo debesis, norėčiau klausytis jūsų istorijų ir pamatyti pasaulį jūsų žvilgsniu, išgirsti žmones jūsų ausimis“, - tuomet sakė rašytoja. O slapta vylėsi iš kelionės pašnekesių parašyti knygą, kurią perskaitę žmonės užsimanytų keliauti ir svajoti, kuri įkvėptų jiems džiaugsmą ir norą kurti, suteiktų viltį ir paguodą.

Ir jie sutarė, kad stojus antram rudens mėnesiui, kai savo kieme sumažėja darbų, o pasaulis nusidažo ryškiom spalvom, kai šviesa nebe tokia ryški, o debesys išskleidžia visą savo žavesį, kai nuo vakarų pučiantys vėjai vis dar atneša šilumos gūsius, jie užsidės storapadžius batus, pasiims apsiaustus ir iškeliaus kartu ten, kur vėjai gainioja debesis ir miškų dvasias.

Grįžusi namo rašytoja atsivertė knygą, kurioje surašyta daug maršrutų, ir rado viduryje Europos tokią vietą, kur prieš milijonus metų tyvuliavo jūra, o besiplakantys vandenys nešiojo smėlį ir lipdė keistų formų bokštus. Jūrai nuslūgus liko stovėti smiltainio uolos, iškilusios nelyg dangoraižiai, nenuilstamai žavinčios keliautojus iš viso pasaulio. Net ir dabar čia nėra didelių miestų ir gamyklų, neskraido lėktuvai ir nėra greitkelių. Čia gali eiti kelias dienas miškais ir tarpekliais nesutikdamas žmonių, čia auga šimtamečiai bukai ir gamtos kaltu išskaptuotos gražiausios skulptūros, čia upė lyg pririštus aitvarus gainioja debesis, velniai vis dar šoka malūnuose, o mažuose nameliuose už mažų langelių su didelėmis gėlėmis vis dar gyvena pasakų personažai.

Ji pamanė, kad nuėję keliu, vedančiu pro miškus ir upelius, kylančiu į kalnus ir besileidžiančiu į pelkes, einančiu pro tiltus ir pilis, pro žmonių ir gamtos sukurtus paminklus, kiekvienas ras tai, ko ieško – kunigas prisižiūrės dieviškų stebuklų, fotografas padarys daug gražių nuotraukų, o ji grįžusi parašys pasaką.

(tekstas, parašytas Naconalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus 33 fotografijų parodai "Menininkų keliu Ever su kunigu A.Toliatu". Paroda veikia penktadieniais (17-19 val) ir šeštadieniais (13-19 val) Šv.mergelės Ramintojos bažnyčioje Vilniuje iki vasario 2 d. 

2017 m. gruodžio 15 d., penktadienis

Kalėdos ateina ir praeina

...o gyvenimas tęsiasi.

Tiesą sakant, visai nenorėjau rašyti apie Kalėdas, nes tiek daug apie jas kasmet pasakoma. Vieni ragina švęsti, kiti liepia susikaupti. Vieni leidžia mintinai žinomas daineles, kiti – bažnytines giesmes. Vieni ragina pirkti ir dovanoti, kiti primygtinai liepia susilaikyti nuo bet kokių pirkinių. Vieni skatina bendrauti, lankyti vieniems kitus, kiti ragina medituoti ir bendrauti tik su visata. Vieni sako, palepink savo kūną, nes tu to verta, kiti sako – laikykis pasninko ir bausk save. Vieni sako – eik šokti, kiti liepia eiti išpažinties. Ir visi, kaip užsispyrę, tvirtina, kad privalai staiga tapti geru žmogumi ir būtinai kam nors ką nors paaukoti. Paskutinį metų mėnesį tu privalai padaryti tiek gerų darbų turbūt tam, kad galėtum pusmetį vėl apie juos negalvoti.

Pirmosios lemputės pasibaigus lietingam lapkričiui beveik kiekvienam sukelia euforiją. Karšto vyno ir skrudintų migdolų kvapai praneša apie artėjančią šventę. Ir net išpuošti prekybcentriai su per anksti įjungtomis melodijomis savotiškai nudžiugina akis. Bet įpusėjus laukimui ir kasdien didėjant raginimams būti geram, būti atlaidžiam, šildyti namus ir aplinkinius rankų darbo gėrybėmis, apkabinti kiekvieną sutiktą, skirti laiko tam, anam ir dar va šitam, visos tos lemputės ir žvaigždutės pradeda erzinti.

Taip ir norisi savaitei užsidaryti namuose su gera knyga ir pasinerti į visai kitokį pasaulį, kur nėra Kalėdų. Nerinkti dovanų artimiesiems, o nuėjus į knygyną visiems per dešimt minučių nupirkti dovanų čekius. Nekepti sausainių namie, o nupirkti penkis kilogramus mandarinų. Spirti į radiją, kuris šeštą kartą per dieną groja “christmas time” melodiją. Bendradarbei atsakyti, kad į firmos baliuką neisi dėl to, kad namuose laukia įpusėtas detektyvas arba rėžti tiesiai šviesiai, kad tau vyną gerti smagiau su geriausia drauge, nei su nusibodusia viršininke.

Bet taip elgtis negražu. Tiesiog nepadoru nepuošti namų, nesmaigstyti gvazdikėliais apelsinų, nedegti rankomis lietų žvakių, nevynioti eglišakių girliandų aplink langus ir nepagaminti savo mylimiausiems žmonėms advento kalendorių. Neišsiųsti rankų darbo atvirukų. Nenulipdyti meduolinio namelio. Nenueiti į darbo vakarėlį. Neaplankyti bent vieno rimto koncerto gruodžio mėnesį. Neįdėti į socialinius tinklus nuotraukos prie eglutės arba su ką tik iš orkaitės ištrauktais sausainiais. Nepalinkėti viešai visiems meilės ir ramybės. Neparašyti viešai kaip kitais metais ruošiesi tapti geresniu žmogumi ir ką supratęs šiemet. Nupirkti dovanas paskubom ar nepirkti jų visai. Nors ne, nepirkti dovanų jau darosi madinga.

Norėdamas ko nors pasiekti, turi tapti madingas. Turi tilpti į visuomenės nustatytus griežtus rėmus. Daužykis kiek nori, iš jų taip paprastai neišlipsi. Jei tu intelektualas, tai negali eiti į Džordanos Butkutės koncertą ar į Urvinį žmogų, jei tu literatas, tai rodysi prie naktinio stalelio gulinčias tik Bukerio premiją gavusias knygas ar eisi klausytis tik pražilusio ir nacionalinę premiją gavusio poeto, jei tu politikas, tai stengsiesi, kad visuomenė pamatytų tuos kelis kartus, kai buvai operoje ar filharmonijoje, na gal dar įsidėsi selfį prie bažnyčios. O jei tu verslininkas, tai neafišuosi, kaip pigiai nusipirkai bilietus į madingą Europos sostinę. Į socialinius tinklus dėsi nuotrauką, kaip valgai iš auksinių lėkščių prie balta staltiese užtiesto stalo, o ne kaip kebabą Berlyno gatvėje užgeri alumi tiesiai iš butelio. Nors kartais tas tikras turkiškas kebabas būna daug skanesnis už atšildytas jūros gėrybes. Kaip ir žmogus, nerenkantis aukų kokiam nors kilniam tikslui, gali turėti didesnę širdį ir platesnį požiūrį.

Per Kalėdas yra visuotinė prievolė spinduliuoti ramybę ir gerumą, dalinti dovanas ir apkabinimus. O jei nesugebi? Jei neturi nuotaikos? Jei tave paliko sutuoktinis ar susipykai su mama? Jei sergi ar šiaip esi pavargęs nuo kalėdinės euforijos? Jei žinojimas, kad po Kalėdų niekas nepasikeis yra arčiau, nei tie dirbtinai žadinami meilės aplinkiniams klodai? Dar blogiau, jei nenori švęsti be jokios pateisinamos priežasties. Savo gimtadienių juk kartais galima nešvęsti, galima nenorėti nei svečių, nei dovanų, nei primityvių linkėjimų. Taip, atsakytų jums rėmintojai, gimtadienių galima ir nešvęsti, o Kalėdas - būtina. Nes pagal tai mes sprendžiame, kas tu toks. Jei nesugebi švęsti kaip reikia, reiškia tu - lūzeris. Nepamirškime per šventes apkabinti ir jų.

Taigi sveikinu visus su artėjančiomis ir linkiu pagaliau išdrįsti būti savimi ir Kūčių naktį tylią išgirsti ne ką kalba gyvuliukai, o ką šnabžda širdis. Ir nebijokit, Kalėdos tikrai praeis ir pasaulis vėl bus toks pat blogas, ištvirkęs ir nenudailintai savas, kaip ir ankščiau. O sausio mėnuo taip pat puikiai tinka sausainiams kepti ir vakarėliams rengti.

2017 m. lapkričio 16 d., ketvirtadienis

Maži svarbūs Jodi Picoult dalykai


Jodi Picoult yra viena žymiausių ir daugiausiai knygų parduodančių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų, kurios pristatinėti nei Lietuvos, nei kitų šalių skaitytojams nebereikia. Jos romanai priskiriami populiariajai literatūrai, tačiau nagrinėja visa nepopuliarias temas. Rašytojos sąskaitoje 24 romanai, išversti i 35 kalbas, o pardavimo skaičiai siekia 15 mln. kopijų. Patekti į jos knygų pristatymą nelengva, nes jų Europoje būna tik vienas kitas. Autorė sako nevažinėjanti po knygų muges ar festivalius, nes kitaip neturėtų laiko rašyti. Turbūt tai ir yra jos sėkmės receptas, nes kitaip išleisti kasmet po naują knygą turbūt būtų neįmanoma. Į Berlyną rašytoja atvažiavo pristatyti ką tik vokiškai išversto savo naujausio romano “Maži svarbūs dalykai”, kuris prieš metus pasirodęs Amerikoje labai ilgai laikėsi geriausiai parduodamų sąrašuose ir kurį kritikai įvertino kaip vieną geriausių jos kūrinių. Beje, autorė išsitarė, kad jis jau yra ekranizuojamas, o vieną pagrindinių herojų vaidins Julia Roberts. Pavyko sužinoti, kad romanas jau yra išverstas į lietuvių kalbą ir pasirodys dar prieš Kalėdas.

Susitikimas su Jodi Picoult prasidėjo nuo klausimo, kodėl ji, taip puikiai valdanti plunksną, nerašo populiarių meilės romanų, bet nagrinėja skaudžias ir visuomenėje nepopuliarias temas, kodėl kiša nosį į tyrimus, kur pašalinis žvilgsnis nepageidaujamas. Autorė nusikvatojo ir atsakė, kad visus tuos dvidešimt penkerius metus ji rašo tai, kas jai pačiai aktualu ir ką pačiai skauda. Pirmasis jos romanas buvo apie paauglės pabėgimą iš namų, apie ką ji pati ne kartą svajojusi, kitas buvo apie tai, kaip mama palieka vaiką ir pabėga į Meksiką, kas jai ne kartą sukosi mintyse, auginant pirmąjį vaiką. Paskui prasidėjo temos kaip meilė, išdavystė, vaikų ligos, paauglių problemos, eutanazija. Jeigu ties viena ar kita problema jai kyla klausimas “Kas, jeigu” ir jei jis neduoda ramybės kelias savaites, ji žino, kad rašys apie tai romaną. “Mano knygos yra mano gyvenimo traukinys”, - sako autorė, paskutiniame romane paliečianti rasizmo problematiką.

Pasak autorės, į naujo romano temą ji gilinasi nei daugiau, nei mažiau – du metus. Per tą laiką perskaito šūsnį mokslinės literatūros, sėdi archyvuose, kalbasi su žmonėmis, važiuoja į skirtingas romano veiksmo vietas. Naujausiame romane juodaodei akušerei baltasis vyras neleidžia prisiartinti prie savo kūdikio tiesiog dėl rasinių įsitikinimų, ne dėl abejonių jos kompetencija. Autorė sako, kad nepaisant to, kad tai romanas su sukurtais personažais, visos papasakotos istorijos tikrai yra kažkam nutikę, ji nei vienos neišgalvojusi. Istorija atskleidžiama keliais balsais – tėvo nacio, ką tik pagimdžiusios mamos, juodaodės akušerės, teisininko. J.Picoult pasakojo, kad tikrai rado kelis buvusius nacius ir privertė save išklausyti jų gyvenimo istorijų. Jos buvo tokios baisios, kad rašytoja po kiekvieno interviu turėjo lįsti po dušu ir nusiplauti neigiamas emocijas. Į knygą sudėjo tik dalį jų, nes nenorėjusi kankinti skaitytojų. Ji taip pat turėjo daug bendrauti su juodaodžiais, kad suprastų ką reiškia būti kitos spalvos moterimi.

“Romanas ne vien apie rasizmą, bet apie tėvus ir vaikus. Visi romano personažai, visos situacijos yra nulemtos tėvų ir vaikų santykių, kurie įtakojo vėlesnius visų veikėjų sprendimus, - sakė autorė ir pridūrė, kad pati tuo karštai tikinti.

Romano į lietuvių kalbą vertėja Irena Buivydaitė sakė, kad jai versti Jodi Picoult knygas visada labai įdomu. “Gali mintyse ginčytis su autore, nesutikti su jos nuomone, bet tikrai neliksi abejingas, nes ji visada užkabina labai svarbias moralines problemas, kurios neturi vienareikšmiško, visas puses tenkinančio atsakymo, bet verčia mąstyti, pasverti savo įsitikinimų svarumą (ar ne) ir ieškoti geriausio sprendimo būdo”, - brūkštelėjo ji man, kai pasakiau eisianti į susitikimą.

Jodi Picoult knygos pristatymas užtruko pusantros valandos ir jo pabaigoje autorė teigė, kad mes visi esame šiek tiek rasistai, nes vien pasakyti, kad aš turiu juodaodį draugą neužtenka. Pasak jos, norint šiek tiek suprasti ką reiškia rasizmas, reikia nueiti į vietas, kur tu būsi mažuma, reikia skaityti daugiau kitų rasių rašytojų, reikia įsijungti į jų bendruomenių veiklą, reikia pakviesti juos atviram pokalbiui. be to, rasizmas plačiąją prasme - tai ne vien kitos rasės žmonių nemėgimas, tai tiesiog neapykanta kitokiam. Autorė kalbėjo su tokiu entuziazmu, kad galėtų būti vadovėliniu pavyzdžiu, kaip pristatyti knygas, kad renginys nevirstu dviejų žmonių pasišnekučiavimu ant scenos, bet sujudintų visus susirinkusius. Ji nevengė ir skaudžių politinių temų, pasakė, kad jos šią knygą apie neapykantą kitokiems pirmiausiai turėtų perskaityti visi, balsavę už D.Trumpą, kad suprastų kur tai nuveda. Ji prisipažino ir tai, kaip skaudu jai buvo pamatyti žiniose reportažą iš praeitą savaitę vykusios ekstremistų demonstracijos Varšuvoje. Ji sakė nebesuprantanti, kodėl pasaulis taip greitai ritasi atgal į šešiasdešimtuosius, kai buvo tiek daug politinės ir rasinės neapykantos vienas kitam.

O aš, gavusi autografą ir galimybę kelias minutes pakalbėti su autore, ėjau namo galvodama, kad labai norėčiau pabūti tokiame lietuviškos knygos pristatyme, kur autorius nebijodamas griebtų skaudžią temą ir išsakytų savo pilietinę poziciją.

2017 m. spalio 28 d., šeštadienis

Kai mūsiškė nebe su mumis

Tramdau save. Iš paskutiniųjų tramdau. Tada neparašiau, o dabar jau per vėlu kalbėti. Dabar gailiuosi, kad tada prieš du metus taip ir neparašiau, ką galvojų apie Rūtos Vanagaitės "Mūsiškius". Tada mano romanus irgi leido Alma Littera ir aš, dievaži, nenorėjau su jais pyktis. išsigandau. Esu bailė, kaip ir didžioji dalis tautos, nors atstumas man ir leidžia kalbėti atviriau.

Tada, prieš du metus, užuot parašius atvirai savo nuomonę bloge, aš parašiau leidyklos projektų vadovei klausdama, ar ji nebijo dėl leidyklos reputacijos, leisdama tokią skandalingą knygą. Tuometinė projektų vadovė man atsiuntė daug klaustukų ir šauktukų, klausdama, kodėl man į galvą šovė tokia mintis, kad jie kuo nors rizikuoja. Atsakiau, kad mano manymu, tai kuo aiškiausia provokacija. Kad dabar, kai reikia telkti tautą, toks jos kiršinimas, atkapstant senas istorijas ir pradedant priešų medžioklę, yra itin žalingas. Ir mes visi aiškiai žinome, kam naudinga lietuvius apšaukti žydšaudžiais, sakiau tada ir kaip patyrusi PR specialistė patariau jiems pasirengti krizių komunikacijos planą. Bet leidyklos darbuotoja atrašė, kad knyga parašyta gerai, o autorė prisiima visą atsakomybę.
"O dėl Vanagaitės – kodėl manai, kad leidykla kažkuo rizikuoja? Vanagaitė viską prisiima ant savo galvos, o knygoje nėra kažko, kas kažkam buvo naujiena. Taip, kurstomas visuomenės priešiškumas, bet kitaip ir būti negali tokią temą gvildenant. Vanagaitė tikrai tam pasiruošė. O mes, kaip leidykla, kol kas jokių grėsmių nematome.." - atsakė tuomet ji.

Jei atvirai, ir tada, ir dabar manau, kad "Mūsiškiai" buvo gerai surežisuotas projektas, o leidykla buvo įrankis protingose propagandinėse rankose. Visų pirma, autorė ne istorikė, kad ja tikėčiau, o, kaip paaiškėjo dabar, viso labo buvo tik prieštaringai pačių žydų vertinamo savo meilužio ruporas. Jei ji taip norėjo kalbėti apie silpnus lietuvius, turėjo imti kontekstą plačiau, turėjo pateikti ir istorijas tų lietuvių, kurie gelbėjo žydus, kurie juos slėpė, rizikuodami savo gyvybe, turėjo tada nepamiršti ir tų, kurie išdavinėjo ir šaudė partizanus, kurie skundė kaimynus, žinodami, kad jie bus suimti rusų. Bet knygoje to nėra. Ten tendencingai, pagal visas propagandinio meno taisykles, išdėstyta viena tiesos pusė. Studijuojant žurnalistiką mus visada mokė pateikti bent dvi skirtingas nuomones, pažiūrėti į problemą ar įvykį bent iš dviejų skirtingų kampų. Kodėl tada leidykla negalėjo to pareikalauti iš žymiosios autorės? Kodėl išvis tada negalėjo pasakyti - žinai, Rūta, tu neblogai rašai apie klimaksines moteris ir kaip joms elgtis su vyrais, bet palik tuos politinius dalykus nuošaly arba pasiieškok jiems kitos leidyklos. Bet po Bobų vasaros sėkmės ji turbūt buvo nusiteikusi leisti kiekvieną R.Vanagaitės knygą, nes tai garantavo pelną. Ir išties - tokia šurmulinga autorė, lendanti į visas laidas ir žarstanti antraščių vertas citatas yra kiekvienos leidyklos svajonė.

O dabar Alma Littera liko kvailio vietoje. Buvo gudriai pasinaudota jos pelno troškimu, visai nesukant galvos dėl jos reputacijos. Visą dieną galvojau, ką dabar, kaip buvusi PR agentūros vadovė ir su ne viena krizine įmonės komunikacijos istorija susidūrusi specialistė patarčiau leidyklai? Kaip apsišluostyti apvemtą mundurą ir nesėsti į nuostolių duobę? Ar tikrai reikėjo tokių drastiškų sprendimų? Situacija labai sudėtinga ir reiktų spręsti tik gerai į ją įsigilinus. Sakyčiau, tai viena didžiausių reputacinių krizių Lietuvos verslo pasaulyje. O žingsnis išimti knygas iš prekybos yra skubotas ir neapgalvotas. Nesakau, kad neteisingas, sakau, kad skubotas. Neskaičiau nei vienos jos knygos, bet nemanau, kad "Bobų vasara" ar "Jis" daro kokią nors žalą visuomenei, bet jei autorė daro žalą, tai gal tikrai nereikėtų jos vardo matyti knygynuose? "Mūsiškius", kaip sakiau, rekomendavau išimti nuo pat pradžių. Lygiai taip pat neprisidedu ir prie choro, rėkiančio, kad tai panašu į knygų deginimą. Man panašu tik į tai, kad R.Vanagaitė pasiekė savo - sukėlė didžiulį skandalą ir kai kuriai visuomenės daliai tapo auka. Leidykla dabar kris į juridinius kazusus, nes nemanau, kad tokia galimybė buvo aptarta sutartyje su autoriumi. Ir nemanau, kad tai galima priskirti Force Majore aplinkybėms.

O auka greit suras kas jos gailisi. Manau, kad leidykla, sulaužiusi sutartį, privalės grąžinti autorines teises. Aišku, nei viena save gerbianti Lietuvos leidykla jos knygų neperleis, bet esu tikra, kad iki šiol užnugarį turėjusi autorė tikrai neliks nuošalyje ir jos knygas tuoj pat pamatysime kitokiais viršeliais ir dar didesniais tiražais.

O dabar apie krizių komunikaciją. Turbūt būčiau patarusi leidyklai tą patį penktadienį, prieš paskelbiant sprendimą, surengti spaudos konferenciją. Manau, kad dėmesio ištroškusi autorė būtų mielai į ją atvykusi ir tiek leidykla, tiek žurnalistai būtų galėję užduoti tiesiai jai klausimus apie tai, iš kur ji gavo informaciją apie Vanagą, kodėl nusprendė prabilt dabar ir ką tai bendro turi su jos naująja knyga, užduoti klausimų apie naują draugužį ir jo įtaką jos publicistinėje veikloje, paklausti tiesiai šviesiai, kodėl ji elgiasi kaip užsukta propagandinė mašina ir kodėl nusprendusi apkvailinti tautą? Kad konferencija būtų aštresnė, buvo galima ir A.Tapiną pakviesti kaip moderatorių. Ir tada, jei ji apsiašarotų ir prisipažintų suklydusi ir bendradarbiavusi, kuo aš nelabai tikiu, būtų buvę galima jos pagailėti. Jei būtų kapojusi visiems akis, buvo galima konferencijos pabaigoje paskelbti apie leidyklos atsiribojimą ir knygų išėmimą. Taip būtų suteikta tribūna pasisakyti autorei, būtų nesakoma leidyklai, kad nusprendė už uždarų durų, būtų žurnalistai gavę progą užduoti nepatogiausius klausimus, o TV žiūrovai būtų gavę smagų renginį. Ir tada nebūtų aukos. Būtų tik susimovusi naivi moteriškė. Leidykla būtų galėjusi pasakyti, kad jai neliko kitos išeities. Ir visi būtų supratę. Ir jau būtumėme nustoję apie tai kalbėt ir pyktis vieni su kitais.

O dabar, kad ir kaip to nebenorėčiau, turbūt reikia laukti šou tęsinio.



  






2017 m. spalio 27 d., penktadienis

Angelai tau sako - neverk


Šįkart apžvelgsiu dvi naujas knygas, kurios priskiriamos moteriškai literatūrai. Tai knygos, apie kurias kritikai vis dar nieko nerašo, nors skaitytojos jų nekantriai laukia. Abi autorės - Vilma Kava ir Jolita Herlyn - turi labai daug bendro, todėl nusprendžiau jų naujausias knygas apžvelgti kartu. Abi jos gyvena užsienyje, abi panašaus amžiaus, abi puikiai valdo plunksną, abi rašo apie brandžią ir jau daug patyrusią moterį – užauginusią vaikus, ne kartą mylėjusią ir ne kartą nusivylusią, ne kartą atsistojusią ir nuėjusią toliau. Abiejuose romanuose nemažai ir emigrantiškosios patirties, tapatybės problemų, abiejuose kartais persismelkia gyvenimo svetur melancholiškos gaidelės.

“Angelai neverkia” - tai šeštasis Jolitos Herlyn romanas. Pradėjusi rašytojos karjerą prieš ketverius metus romanu “Trys mano vieninteliai”, ji jau turi užsiauginusi nuolatinių gerbėjų būrį, laukiančių kiekvieno jos romano. Jolita gyvena Hamburge, kaip ir jos herojė Jurga, jos abi mėgsta keliauti ir yra patrakusios, abiejų vyrai turi motociklus, tad nori nenori pradedi brėžti paraleles tarp autorės ir herojės nuo pat knygos pradžios. Bet paklausta apie tai, Jolita lyg kirviu nukerta, kad rašyti memuarus jai dar per anksti, o autobiografinių detalių yra kiekvieno rašytojo kūryboje. Pasak jos, vieninteliai tikri dalykai jos romanuose – tai kelionių, kurias ji beprotiškai mėgsta, aprašymai.

Vizualiai atrodo, kad “Angelai neverkia” bus romanas apie didelę meilę, tą patį žada ir anotacija, to tikiesi ir pradėjus skaityti. Bet šįkart J.Herlyn herojė daug brandesnė, daugiau mąsto apie meilės ir santykių prasmę, ji svarsto, analizuoja praeitį ir net nerdama į jausmų verpetą, pasilieka šiek tiek šalto proto. O paskui bando suvokti, kodėl jai nutinka tai, kas nutinka. Ar ne tokį klausimą užduoda visi, sužinoję apie onkologinę ligą? Jurga supranta, kad nebegali braidyti po jaunystės prisiminimus ir gaivinti tai, kas senai mirę, ji turi kautis su liga čia ir dabar, ji turi ją priimti, susitaikyti ir rasti savo būdus pasveikti. Kam ji iš tiesų įdomi ir kas jai pasiryžęs padėti? Koks vyro Bernardo vaidmuo ir kodėl jai reikėjo virpinti širdį jaunystės prisiminimais?

Patiko ir herojės planas B – jos projektas su benamiais. Tai lyg plunksna filme apie Forestą Gampą, pasirodanti tik pradžioje ir pabaigoje, bet įrėminanti visą istoriją. Laikas, praleistas su benamiais, aprašomas tik keliuose puslapiuose, bet atveria protagonistei akis ir išplečia meilės savoką bei priverčia susimąstyti: "Aš fotografavau išmintį jų veiduose. Tylų džiaugsmą ir laisvę. Jie buvo mano mokytojai, įžvalgūs žmogiškosios sielos žinovai, tobulai įvaldę išgyvenimo meną. Jie nesiekė garbės, valdžios , pripažinimo. Jiems neegzistavo visuomenei priimtinos teisingo ir tvarkingo gyvenimo normos, tačiau jie niekada nepalikdavo savo artimojo nelaimėje, Jie norėjo tiesiog būti, Tik tiek."

To paprasto buvimo džiaugsmo ir trūko herojei. Pernelyg viskas puiku buvo jos gyvenime, kol nekviesta užsuko liga. Taigi, jei reiktų trumpai apibūdinti romaną, sakyčiau, jog tai knyga ne apie karštą meilę, bet apie pasirinkimus ir apie moters galias prisikelti. Apie gyvenimą, kai tau penkiasdešimt.

Apie tai rašoma ir Vilmos Kava laiškų romane “Aš tau sakau”. Dvi penkiasdešimtmetės draugės susirašinėja el. paštu. (šiek tiek jau pasenęs bendravimo būdas šiais laikais). Viena gyvena Amerikoje, kita likusi Lietuvoje, skiriasi jų kasdienybė ir pasakojimo fonas, skiriasi įpročiai ir trečiaeiliai personažai, bet iš tiesų jos sprendžia tas pačias problemas, kaip ir milijonai vidutinio amžiaus moterų visoje planetoje. Jos pasakoja viena kitai savo kasdienį gyvenimą, išpažįsta savo vienišumą, meilės paieškas, nutolimą nuo suaugusių vaikų, dalinasi artėjančios senatvės baimėmis, stebi išvaizdos pokyčius ir vis dar tikisi sugauti tą vienintelį. Jos stengiasi neatsilikti nuo laiko, ryžtasi įvairioms žurnaluose aprašytoms ir iš liaudies išminties lobyno ištrauktoms moteriškoms terapijoms.

Knyga parašyta su lengvu humoru, su švelnia savikritikos gaidele, todėl ir tos jų problemos atrodo visai nedidelės, netgi linksmos. Tai toks penkiasdešimtmetės Bridžitos Džouns dienoraštis, kur vietomis norisi kvatoti susiėmus už pilvo. Nors tai pirmoji Vilma Kava knyga, jaučiasi, kad autorė ne naujokė. Kažkodėl manau, kad ši knyga tikrai sulauks tęsinio. Nes juk visiems įdomu kaip ten toliau sekėsi Saulei ir Adai. Ir tikiuosi, kad tęsinyje bus daugiau nuotykių ir mažiau plepesių.

Kai kam ši knyga gal net taps savotiška paguoda ar net savipagalbos vadovėliu, o kai kas gal netgi užsirašys kai kurias mintis į savo citatų sąsiuvinuką:"Kaip sako mano Mamytė, visur eik, kur kviečia, judėk, kol gali, nes mirusi būsi ilgai" arba "ne nuo šampūno blizga moters plaukai, o nuo sekso". 
 
Abi autorės istorijas dėsto iš kelių pasakotojų pozicijų, tačiau abiems šioje vietoje pritrūko išbaigtumo. J.Herlyn istorija man būtų stipresnė, jei būtų visą laiką pasakojama pagrindinės herojės Jurgos lūpomis, nes knyga yra apie ją. Fredžio istorija man nebuvo itin įdomi, o ir apie santykius jis mąsto šiek tiek moteriškai, todėl manau, kad jo būtų užtekę tiek, kiek jį mato Jurga. V.Kava pašnekovėms šiek tiek pritrūko skirtingumo, kartais buvo sunku atskirti kuri yra kuri, nes laiškų rašymo stilius labai panašus. Aišku, toji, kuri, kaip ir autorė, gyvena Amerikoje, buvo kur kas įdomesnė ir žaismingesnė.

Taigi du romanai apie meilę ir apie gyvenimą, kai tau nebe trisdešimt ir jau nebe keturiasdešimt. Abu apie moteris, kurios žino ko nori, tik ne visada dar žino, kaip tą gauti. Arba gauna ne tą, ko norėjo. Abi knygos parašytos lengvai, abi žada skaitymą nesikankinant, o tai turbūt ir yra didžiausia pramoginės literatūros užduotis. Abi tinka rudens vakarui vonioje ar lietingam vienišam savaitgaliui namuose.

2017 m. spalio 16 d., pirmadienis

Apie Kelionę su Kunigu ir Fotografu



Sekmadienis Berlyne buvo šiltas ir saulėtas. Saulė spigino kaip vidurvasarį, priversdama nusiauti batus ir nusviesti megztinius, kvepėjo miškas ir saulės zuikučiai žaidė slėpynių pageltusioje medžių lapijoje. Ištiesiau kojas laukiniame pliaže prie didžiausio Berlyno ežero Wannsee, žiūrėjau į tolumoje praplaukiančias bures, klausiausi kaip statydamas smėlio pilis krykštauja mano sūnus ir supratau, kokia graži dovana yra ši diena. Net ir aklas turėtų tai pastebėti, bet man reikėjo išeiti į Kelionę, kad visas, ne vien saulėtas savo dienas pradėčiau vertinti kaip dovaną.

Kai prieš metus lankydamasi Saksonijos Šveicarijoje sužinojau apie Vokietijos dailininkų romantikų kelią gražiu pavadinimu Malerweg, iškart panorau juo nueiti. Tuomet, keliaudami su savo šešiamečiu, įveikėme kelias trasas, užlipome ant kelių kalvų ir buvome apakinti šios vietos grožio, miškų žalumo, uolų unikalumo ir kažkokios mistinės atmosferos. Tikrai, atrodo, kad šiuose miškuose vis dar gyvena elfai, už kalno įsikūrę laumės, akmenyse įsirėžę pagoniškų dievų veidai, o sename malūne vidurnaktį šėlsta velniukai. Nenuostabu, kad prieš du šimtus metus šią vietą atradę žymūs dailininkai, rašytojai, muzikai čia sėmėsi įkvėpimo.

Kelionės pėsčiomis man pačios tikriausios – tuomet kelią jauti savo kojomis, jo smėlis lieka tarpupirščiuose, o vaizdai akyse, eini orientuodamasis pagal žemėlapius, nuorodoas ir vidinį kompasą arba visiškai pasitikėdamas bendrakeleiviu. Senai norėjau nueiti Santjago kelio atkarpą, bet dėl šeimyninių aplinkybių negaliu ilgam išeiti iš namų, atidedu ją tam laikui, kai paaugs vaikas. Tačiau piligriminis dailininkų kelias čia pat Vokietijoje, Saksonijoje, iki kurios tik trys valandos kelio nuo Berlyno, man buvo pats tas. Jo yra aštuoni etapai, tai yra 8 dienos ėjimo, per kurias reikia įveikti 120 kilometrų, tūkstančius laiptelių, pakilti į kalnus ir leistis į tarpeklius. Didžioji dalis maršruto eina nacionalinio parko, kuris vis dar priklauso gyvūnams, ne žmonėms, takais. Maršrutai gerai suplanuoti, kelias nužymėtas, o kiekvieno etapo pabaigoje yra nakvynės vietos. Jei norit, galit rinkti atspaudus pakeliui, liudijančius jūsų nueitą kelią arba atvirukus su senovės dailininkų pieštais šių vietų vaizdais.


Pirmoji mintis buvo suburti bendraminčių dailininkų ir poetų grupę ir nueiti kelią kartu, bet turbūt pritrūko drąsos pasakyti savo idėją garsiai, o gal ją kažkam pasakius nesulaukiau palaikymo, gal pati pernelyg mažai ja tikėjau ir atidėjau iki kada nors. Tačiau vasarą prie kavos puodelio papasakojau apie kelionę kunigui Algirdui Toliatui, su kuriuo susidraugavome Vilniaus knygų mugės metu. Papasakojau jam visiškai nesitikėdama, kad jis entuziastingai parems ir palaikys šią idėją, nes juk supratau, kad taip užimtam populiariam kunigui savaitei išeiti į miškus yra didžiulė prabanga. Juolab nesitikėjau, kad susidomės vienas geriausių Lietuvos fotografų, Nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius. Tuo metu, kai pusmetį ar metus nematyti draugai vos ištaiko laiko kavos puodeliui, buvo sunku tikėtis, kad du be galo užimti žmonės norės leisti su manimi savaitę miškuose, apie kuriuos iki tol nieko nėra girdėję.

Bet idėja yra kaip kūdikis – nešioji, augini ir ji gimsta, kai ateina laikas. Taip atėjo diena, kai buvo baigti pasiruošimai, užsakytos nakvynės ir mūsų keista pakeleivių trijulė – rašytoja, kunigas ir fotografas – išlipome iš mašinos prie didžiulės gelsvos uolos, kur prasidėjo pirmasis kelionės etapas. Dabar net nepapasakosiu visko, kas mums nutiko, nepasakosiu apie tai, kaip neišsigandome akmenų griūties ir lipome per tvorą, kad pažiūrėtume ant uolos pastatytą didžiausią pasaulyje  paminklą Ričardui Vagneriui, kaip per liūtį automobilyje pjaustėm lietuvišką duoną ir lašinius, kaip gėrėme vyną su britų dailininku ir klausėmės istorijos apie kadaise pabėgusią jo mylėtą lietuvaitę, kaip žaidėme su kunigu stalo tenisą buvusioje šokių salėje, kaip raškėme vynuoges nuo medžio pusryčiaudami, kaip alpome nuo debesų grožio pabudę pilyje ir kaip pamiršome kvėpuoti užlipę ant Bastei tilto, kaip lipome kopėčiomis ir leidomės laiptais, kaip oloje slėpėmės nuo lietaus ir skaitydavome pasakas prieš miegą.

Buvo ir kuriozinių situacijų, kai autobuso vairuotojas grasino policija, nes nesugebėjau patraukti automobilio į šoną, nuoširdžiai pamiršusi, kad negalima spausti abiem kojom pedalų mašinoje su automatine pavarų dėže. Buvo ir išbandymų, kai paklydome tarp uolų, sparčiai artėjant sutemoms ir telefonui nerodant jokių ryšio ženklų. Buvo atbrailų, kuomet reikėjo nugalėti aukščio baimę, buvo tarpeklis, kur beveik sutemus reikėjo nusileisti siaurais metaliniais laipteliais, buvo viešbutis, kurio niekaip negalėjo rasti nei žemėlapis, nei navigacija, buvo ir tas paskutinis laiptelis, ant kurio kryptelėjo mano ne taip senai sugijusi koja. Buvo krioklių, upelių, tarpeklių ir grotų, buvo kalnai, erdvės ir nematyti paukščiai, buvo lietaus, saulės ir debesis vaikančio vėjo, buvo balų, purvo ir dailiausiomis spalvomis nudažyto rudens, buvo nuospaudų, galvos skausmo, skanaus vokiško vyno ir labai atvirų pokalbių. Buvo daug kontrastų ir priešybių - šernienos guliašas vakarienei ir tik drumzlina kava pusryčiams, nakvynė pilies bokšte, bet dviaukštėse lovose bendruose kambariuose, nakvynė malūne trečiame aukšte su tualetu pirmame, nakvynės vieta su patogumais, bet be telefono ir interneto ryšio, ašaros ir kvatojimas tą pačią ryto valandą.

Bet buvo du nuostabūs bendrakeleiviai. Fotografas, kuris liepdavo užversti galvą ir įžiūrėti žmogaus veidus akmenyse, o pamatęs kitaip krentančią šviesą ar įdomiai išvirtusį medį, stabdydavo žygį ir traukdavo fotoaparatus. Kai mums reikėdavo pereiti balą, jis liepdavo kunigui nusiauti batus, kai pūsdavo stiprus vėjas, jis man liepdavo nusivilkti megztinį, kai vos laikydavomės pakibę ant kopėčių, jis liepdavo mums nejudėti, o kai ragindavau, sakydama, kad nespėsime grįžti iki tamsos, jis liepdavo įžvelgt šviesą sutemose. Ir aš žiūrėjau. Mačiau. Kvėpavau. Ginčijausi, bet leidausi kunigo įtikinama, kad Dievo reikia ne vien tada, kai jo reikia. Vedžiau juos miškų takais, ir vis tik kartais eidavau iš paskos. Planuodavau ir vis tik leisdavau kūrybiškai sujaukti dienotvarkę. Dažnai pamiršdavom pažiūrėti į laikrodį, o Like mygtukai tapo visai nebesvarbūs.


Tikrai, ši kelionė buvo išskirtinė dovana. Tas pro pirštus tekantis ir ant debesų nugarų nuplaukiantis ruduo, mistiniai gamtos ir žmonių statiniai ir ilgi pokalbiai su išskirtiniais talentais apdovanotais pakeleiviais. Apie Dievą ir žmones, apie šviesą ir tamsą, apie mirtį ir gyvenimą, apie meną ir pamišimą, apie meilę sau ir artimui. Ir jei kiekviena mūsų diena yra Dievo dovana, tai tos penkios kelionės dienos buvo prabangios dovanos – tokios prabangios, kad net jaučiausi jų neverta, gavusi kažką avansu. Lyg paprašius taurės šampano, būčiau gavusi visą butelį.

Žinau, kad tą avansą ir kelyje gautą įkvėpimą mes tikrai panaudosim taip kaip mokėsim – iš jo gims tekstai, gims nuotraukos, gims pamokslai, kurie galbūt įkvėps ir kitus svajoti ir keliauti. Ir nepabijoti atsiplėšti nuo įprasto savęs, surasti laiko ir išeiti į savo Kelionę drąsiai, pasitikint savimi, Dievu ir bendrakeleiviais.

Ir tikrai žinau, kad gims naujos svajonės. Daugiau tikrai nesidrovėsiu apie jas pasakoti.