2018 m. kovo 23 d., penktadienis

Einam kartu Saksonijos Dailininkų keliu?



Debesys - nuolatiniai palydovai
Kur teka Elbė ir kur susijungia Vokietijos Saksonija su Čekijos Bohemijos apskritimi, gamta sukūrė nepaprastai gražų paminklą – aukštyn iš senųjų miškų šaunančias smiltainio uolas ir tarp jų nardančius debesis. Saksonijos Šveicarija vadinama viena romantiškiausių Vokietijos vietų, o piligriminis dailininkų romantikų pamėgtas kelias Malerweg – gražiausiu pėsčiųjų keliu Vokietijoje.

Kai pirmą kartą atvykau į Saksonijos Šveicariją, buvau pakerėta, kad Europos viduryje yra tokia archaiška vieta, kur medžiai ir uolos atrodo kaip iš senųjų brolių Grimų ar Anderseno pasakų ir kur vis dar gali eiti kelias valandas nesibaigiančiais miškais nesutikdamas kito žmogaus. Iki šiol manau, kad tai viena gražesnių ir per mažai atrastų Europos vietų. Praeitą rudenį išsiruošėme į žygį kartu su kunigu Algirdu Toliatu ir fotografu, Nacionalinės premijos laureatu Algimantu Aleksandravičiumi. Penkias dienas keliavome Dailininkų keliu ir kalbėjomės apie Dievą ir apie meną, apie gamtą ir apie žmogų, apie tai, kas mums atrodo svarbu ir tai, kas svarbu iš tikrųjų. Po kelionės gimė fotoparoda, plačiau apie ją ir apie mūsų kelionę galite pasiskaityti mano bloge žemiau.

Užburto miško vaizdai
Tie miškai turbūt buvo stebuklingi, jie mane turbūt užkerėjo ir nebepaleidžia ir aš visa širdimi trokštu į juos sugrįžti. O kadangi gėris dauginasi juo besidalinant, nusprendžiau visomis tomis savo patirtimis ir žiniomis pasidalinti su jumis ir jūsų draugais.

Kelio aprašymas

Šveicarų dailininkams Adrianui Zingg ir Antonui Graff prieš daugiau nei du šimtus metų keliaujant po Dresdeno apylinkes, tos smiltainio uolos taip patiko ir taip priminė gimtinę, kad jie jas pavadino Šveicarija. Taip ir prigijo pavadinimas Saksonijos Šveicarija. Jų keliais patraukė ir daugiau Dresdene studijuojančių ar dvare dirbančių dailininkų, tie vedėsi savo draugus rašytojus ir kompozitorius, todėl per miškus, uolas ir tarpeklius vinguriuojantis takelis buvo pavadintas Malerweg – dailininkų keliu.
Dailininkų kelias tęsiasi 112 km. Jis yra padalintas į aštuonerius etapus, tai yra aštuonios dienos ėjimo po 12-16 km. Trasos įvairaus sudėtingumo, bet kiekvienas etapas stebina vis kitokiais vaizdais. Mūsų kelionėje įveiksime penkis etapus ir eisime šiaurine, kalnuotesne Elbės puse.

Pakeliui bus daug iškabų su tose vietose nutapytais peizažais ir aprašymais, dailininkų biografijomis. Be to, kaip ir piligriminiame kelyje, čia kiekvieno etapo gale bus galima rinkti atspaudus ir atvirutes su dailininkų reprodukcijomis.

Kelionės ypatumai


kopėčių aš jums pažadu sočiai
Šios kelionės tikslas yra išvesti jus iš komforto zonos, apstulbinti nuostabiais vaizdais, paklaidinti pasakiškuose miškuose, pasivaikščioti debesyse, kad trumpam užmirštumėte aplink egzistuojantį šiuolaikinį pasaulį su visomis besivejančiomis technologijomis. Mes eisime per tiltelius, prausimės kriokliuose, lipsime tūkstančius laiptelių į viršų ir žemyn, kartais laiptais, kartais kopėčiomis, kartais tik pasilaikydami už virvinių turėklų, kartais turėsim perbristi balas, peržengti nukritusius medžius ar nusileisti į baugius tarpeklius. Bet mes tikrai užsuksime ant nuostabaus Bastėjos tilto, pereisime Velnio dugnu, praeisime pro akmeninius Utenvaldės vartus, leisimės Vilko tarpekliu, lipsime Dangaus kopėčiomis, grožėsimės atsiveriančia panorama nuo įvairių apžvalgos aikštelių ir ganysime debesis. Nakvynei gausite lovą nedideliame kambarėlyje arba bendrame kambaryje, bet pažadu, kad jis bus labai vaizdingoje Saksonijos vietoje – viduramžių pilyje, dailininko rezidencijoje, miško pensione, namelyje prie krioklio ar sename malūne. Tai tikriems keliautojams skirtos vietos, kurių nerasite booking'e ar airbnb.

Įspėju, kad tai piligriminė kelionė, kai teks autis kalnų batus ir eiti kalnais, miškais, tarpekliais bet kokiu oru. Bet garantuoju, kad pajusite visus ėjimo pėsčiomis džiaugsmus, matysite nuolat besikeičiančius vaizdus ir patirsite bendrystės jausmą su bendrakeleiviais, o nukritus kaukėms ir atvėrus širdims, ir su savimi pačiu susipažinsite iš naujo. Taip, tai nuotykis, ir kviečiu į jį pasinerti su vaikišku smalsumu.
Smiltainio uolos "kaltos" dėl nuostabių vaizdų
Kelionei nereikalingas ypatingas pasirengimas, reikia tik geros fizinės formos, nes vidutiniškai per dieną teks nueiti 10-15 km. Mokyklinio amžiaus vaikai, manau, taip pat puikiai susidoros su maršrutu. Taip pat reikalingi geri kalnų batai ir neperšlampami drabužiai ir miegmaišis.

Mano paslaugos:

Aš nesu turistinis biuras, aš neorganizuoju kelionės ir nesirengiu uždirbti iš skrydžių ar viešbučių nuolaidų. Jums patiems reikės lipti į savo automobilius ar nuomotą autobusiuką, patiems pilti benziną, dalintis išlaidas ir patiems atvažiuoti tą 1000 km iki Saksonijos. Būtų smagu, jei ir bendrakeleivius pasirinktumėte patys, kad grupė banguotų vienu ritmu, bet mano prašymas būtų - ne daugiau 10-12 žmonių. Tačiau mielai kviečiu jungtis ir vienišius. Aš pasirūpinsiu nakvynėmis, pusryčiais, žemėlapiais, viešuoju transportu ir kuprinių pervežimu (arba galimybėmis pervažiuoti su automobiliu iki kitos nakvynės vietos). Aš su jumis eisiu visus penkis dailininkų kelio etapus ir pasakosiu istoriją bei istorijas, atsakysiu į jūsų klausimus, kartais tylėsiu kartu su jumis, kartais pavertėjausiu, o kartais pasidalinsiu savo patirtimi. Stabtelsim visose gražiose vietose, stabtelsim kai pavargsim, kai išalksim, kai norėsim nusifotografuoti. Vakarais gersime alų ar girą terasose, o kur bus galima - kepsime vakarienę ant griliaus. O jei norėsite, skaitysiu jums Hanso Kristiano Anderseno, kuris prieš pusantro šimto metų čia keliavo, pasakas arba ištraukas iš savo naujos knygos apie Kelionę su kunigu.

Preliminarios datos: (šiek tiek koreguojamos pagal individualius pageidavimus)

Birželio 2 - 8 d.
Birželio 23 – 29 d.
Rugpjūčio 11 - 18 d. (programa ir kaina adaptuota šeimoms su vaikais)
Rugsėjo 22 – 28 d.
Elbės lydimi
Kaina:

Kelionės kaina (be transporto) - apie 350 eur žmogui. Į ją įeina septynios nakvynės su pusryčiais, kurorto mokesčiai, vietinis transportas ir mano, gido paslaugos. Pietūs, vakarienė, kava, alus kainuoja daugmaž tiek pat, kiek Lietuvoje, o produktai parduotuvėse netgi pigesni, tad pasiskaičiuokit patys kiek jums reikės maistui. (Kai kuriose nakvynės vietose galima pasiimti pietų paketus už 4-6 eur).

Jei susidomėjote, rašykite man laišką (lina.neverbickiene@gmail.com) arba susisiekite per fb ir aš atsiųsiu kelionės planą. Labai atidėlioti nepatariu, nes vokiečiai išgraibsto geriausias nakvynės vietas iš anksto, o ir aš neplanuoju daugiau ar didesnių grupių.

Kartais nakvosim pilyje..
...o kartais labai sename malūne

Kartais pabudus bus toks vaizdas..
...o kartais galbūt toks

2018 m. kovo 18 d., sekmadienis

Atsilikusi Vokietija

Pamenu, kaip kažkada, gal prieš kokių penkioliką metų, draugas vokietis Lietuvoje stebėjosi, kad beveik kiekvienas dirbantysis turi po mobilų telefoną. Vokietijoje tuo metu tai buvo didelė prabanga. Kai prieš dešimtmetį Lietuvoje telefonais pradėjo naudotis paaugliai ir pasiturintys pensininkai, Vokietijoje mobiliųjų operatorių paslaugos buvo brangios ir ne kiekvienam įkandamos. Net ir dabar, kai bent jau Vilniuje beveik kiekvienas pirmokėlis turi išmanųjį telefoną, ne vienas vokietis vis dar naudojasi senuoju mygtukiniu aparatu. Visiškas atsilikimas.

O ir kam jiems tas išmanusis, jei laisvą internetą rasite tik labai nedaug kur, o operatoriai sutartimis griežtai apibrėžia perduodamų duomenų kiekį. Net Berlyne, sostinėje, greičiausiai besivystančiame mieste, Wifi rasite labai nedaugelyje vietų. Buvo bandymai jį įdiegti visose metro stotyse, bet nežinau kaip jie baigėsi - mano telefonas jo ten nepagauna. Kavinėje įprasta paprašyti kodo, bet neretai ir jie riboja interneto naudojimą iki valandos ar dviejų.

Iš tiesų, lietuviui tai skamba kaip akmens amžius.

Keliaujant po Saksonijos miškus, daug kur nebuvo ne tik interneto, bet ir telefono ryšio. Namiškiams galėjau paskambinti tik kitą rytą užlipusi ant kalno (taip skambindavome prieš penkioliką metų atostogaudami sodyboje Aukštadvario rajone). Ir nieko tokio nenutiko. Vakarieniavome kaip ir vokiečiai, be telefonų ant stalo, neperžiūrėdami visos tos nereikalingos informacijos ką veikė, ką valgė ir ką skaitė mūsų draugai ir pusdraugiai, o dalinomės dienos įspūdžiais gyvai.

Vakarieniaujant Berlyne net ir paprastose vietose  telefonus pamatysite prie vieno, daugiausiai - dviejų stalelių iš dešimties. Net kavinėse vieniši žmonės dažniau rankose laiko laikraštį ar knygą. Net ir metro vagone turbūt daugiau žmonių turės rankose knygą, nei telefoną. Ir kam čia jie? Iš mano draugų vokiečių turbūt tik dešimtadalis turi savo paskyras feisbuke, o aktyviai naudojasi dar mažiau. Mūsų draugas istorikas juokauja grubiai - tai Štazi (rytų Vokietijos KGB) išmislas, puikiai palengvinantis jų darbą, nes žmonės patys apie save sukelia visus duomenis, nebereikia jų ieškoti archyvuose ir pildyti bylų. Vokietijoje net marketingui ir reklaminių žinučių sklaidai socialinės medijos naudojamos vangiai, o jei naudojamos, tada renkamasi Twitter ar Instagram, susirašinėjama dažniausiai per Whatsapp.

Kad Vokietija technologiškai atsilikusi, pastebi visi turistai iš Lietuvos, bandantys atsiskaityti banko kortelėmis. Na ir kas, kad Berlynas yra Vokietijos sostinė ir Europos Start-up sostinė, čia kreditinėmis kortelėmis galit mojuoti kiek norit, bet valgyti tikrai ne visur gausite. Ir Lidl, ir kitose pigesnėse maisto parduotuvėse ar nedideliuose butikuose jų tikrai neims. Be grynųjų nenusipirksite bilieto tramvajuje, alaus smagiame vietinių bare, be jų neįleis į populiarų naktinį klubą ir net bilietą į kino filmą ne visada gausit. Apie bekontaktę kortelę čia niekas nėra girdėjęs. Keliaujant po Vokietiją, kortele nebūtinai atsiskaitysite kempinge ar mažesniuose viešbučiuose, jau ką kalbėti apie kavos puodelį kalno viršūnėje. Beje, tų mažų nebrangių, bet labai įdomių viešbučių nerasite ir booking ar airbnb tinkluose, kai kurie jų vis dar neturi net interneto tinklapio. Labai atsilikusi šalis.

Užtat čia visuose namuose dar rasi laidinį telefoną, nes į jį vis dar kas nors paskambina. Mokesčių inspekcija ir bankai čia vis dar siunčia laiškus paštu, mokesčių deklaracijas reikia įmesti į tikrą pašto dėžutę, žmonės čia vis dar skaito laikraščius, o naujienas kaimynai aptarinėja ne feisbuko grupėse, bet šeštadienio ryte stovėdami prie šviežių bandelių eilėje pas kepėją. Draugai nesidalina patiekalų nuotraukomis, bet aptarinėja juos kartu ragaudami. Vaikai susitikę stato miestus iš Lego kaladėlių, o ne instaliuotu telefonuose Minecraft žaidimu.

Vakar pas mus nakvojo sūnaus klasės draugas. Per visą vakarą nei vienas septynmetis nepaprašė pažaisti telefonu, kas, svečiuojantis pas draugus Lietuvoje, nutinka vėliausiai po valandos bendrų žaidimų. Ir kai mano vaikas leidžia laiką pas draugus, čia galiu būti tikra, kad nežaidžia nei telefonais, nei kompiuteriais. Vokietijoje pradinukai gauna senus telefonus tik tuomet, kai pradeda grįžti iš mokyklos vieni. (Berlyne tai nutinka nuo trečios - ketvirtos klasės). ir dažniausiai tai būna telefonai tik skambinimui, be galimybių naršyti internete. Mokykloje telefonai turi būti išjungti ir paslėpti visą laiką - per pertraukas, per popamokinę veiklą, prailgintoje grupėje taip pat. Miesto kavinėje pamatyti planšete ar telefonu žaidžiantį vaiką kartais pavyksta, bet dažniausiai prie to stalelio išgirsi rusų ar lenkų kalbą. Arba lietuvių. Nes vokiečiai neduoda vaikams brangių įrenginių, net jei ir juos turi. Užtat jie veža vaikus į parkus, leidžia murkdytis purvinose balose, voliotis sniege, maudytis ežere tol, kol pradeda drebėti, spardyti kamuolį su naujais batais, karstytis dideliuose medžiuose su gerais drabužiais, sodinti daržoves balkone ir statyti namelius medžiuose. Jie negaili pinigų muziejams ir laiko lauko žaidimams. Jie su jais kalbasi ir žaidžia kartu. Netgi tada, kai į svečius ateina draugai. Senoviška vaikystė, kaip iš mūsų senų fotografijų.

Šioje šalyje turbūt neišaugs kompiuterių genijų, jie sunkiau orientuosis virtualiuose labirintuose ir nemokės laimėti virtualių mūšių. Bet tikiu, kad bus mažiau vienišų ir nelaimingų vaikų, nes jie mokomi gyventi ir bendrauti tikrame pasaulyje. Kaip ir mes kadaise.




2018 m. vasario 27 d., antradienis

Baigiamasis žodis 19-ai rašytojų olimpiadai



Pirmadienio rytas. Kapučino kavos puodelis Vilniaus gatvėje. Už lango snyguriuoja ir be proto šalta. Kailinukai numesti ant šalia esančios kėdės. Po viso to mugės šurmulio noriu pabūti viena. Viena Vilniuje. Neblaškoma skambančio telefono ir kitų išsakomų minčių. Tai nutinka labai retai, nes buvimo Lietuvoje minutės užpildytos bendravimu, susitikimais, pristatymais, pokalbiais su artimiausiais ir tolimiausiais.

Žiūriu, kaip snaigės dengia už lango stovinčius stalelius, žiūriu kaip veržiasi dūmai iš parūkyti išėjusių vyrų burnų – turbūt tokia pat tumulai virstų iš jų burnų ir tada, jei jie nelaikytų rankose cigarečių. Matau, kaip po kapišonais slepiasi keli vėluojantys tarnautojai ir gatvė vėl nurimsta.

Esu šią minutę viena ir todėl, kad noriu prisiminti visus knygų mugės susitikimus, visus įspūdžius, išgirstas naujienas, nors ir probėgšmiais aplankytus renginius ir sugaudytas mintis. Keli žurnalistai manęs šiemet klausė, kas man yra knygų mugė. Šiek tiek pagalvojus atsakiau, kad tai sunkus darbas, jei pristatinėji knygą, nori pabūti stende ir pabendrauti su skaitytojais. Bet jei įsmunki į renginių sales, pasijunti kaip geroje universitetinėje paskaitoje ir vos spėji konspektuoti autorių mėtomus perliukus. Bet iš tiesų, šiemet knygų mugėje pasijutau kaip kokiame metiniame veidaknygės suvažiavime – sutikau čia gausybę draugų iš viso pasaulio, susipažinau su kai kuriais sekėjais ir užmezgiau dar daugiau pažinčių.

Renginių aplankiau nedaug, o ir įpuolus į salę dažniausiai nepataikydavau į pradžią arba, nesulaukus pabaigos, skubėdavau tolyn. Arba užsukdavau tik pasisemti ramybės ir trumpam užmiršti tą šurmulį už salės durų. Prisėdi ant žemės prie durų ir nugrimzti į Lauros Sintijos Černiauskaitės skaitomas naujojo romano ištraukas ar senuosius Mačernio eilėraščius.

Gaila, kad pavėlavau į Tomo Venclovos pokalbį su Kristina Sabaliauskaite – tai buvo vienas įdomesnių pašnekesių mugėje. Jie kalbėjosi apie pasaulio literatūrą, apie jos tokį dėstymą mokykloje, kad išaugtų nauja radauskų ir mačernių karta. Ir apie Biblijos, kaip literatūros kūrinio, nagrinėjimą. Ir apie tai, kad kosmopolitas vis dar yra keiksmažodis Lietuvoje ir kaip tai reiktų keisti.

Kiek per mažai užgriebiau ir iš naujojo, o gal tiksliau būt sakyti - iš senojo Valdo Papievio romano pristatymo, kurio rankraščio dingimo ir atsiradimo istorija turbūt įdomesnė už patį romaną. Buvo įdomu klausytis kaip autorius, skaitydamas prieš trisdešimt metų rašytą tekstą, ten neberado savęs. Apie tai mielai norėčiau pasikalbėti su juo prie gero vyno taurės Paryžiuje, o ne spaudžiančioje minioje.

Smunku į tuo pačiu metu vykstantį susitikimą su viešnia iš Švedijos Lena Andersson, nes romanas apie Esterą mane gerokai nustebino moterišku psichologizmu ir meilės anatomija, bet ne tiek labai, kad pirkčiau jo tęsinį. Ji sako rašanti ne apie teoriją, o apie gyvenimą, apie visas situacijas, kurias tenka išgyventi daugeliui moterų. Po keliolikos minučių suprantu, kad Jūratės Čerškutės užduodami klausimai įdomesni už autorės atsakymus, todėl šiek tiek pasigailiu, kad nepasilikau pas V. Papievį ar nenubėgau pas T.Venclovą į pašnekesių knygos “Nelyginant šiaurė magnetą” pristatymą. Nepaisant to, kad buvau šios knygos pristatyme Berlyne ir Leipcige, žinau, kad autorius visada turi ką pasakyti.

Tačiau išsmukus į koridorių taip pat laukė įdomūs susitikimai. Pavyzdžiui, su jauna rašytoja Monika Budinaite aptarėme jos gegužės mėnesį pasirodysiančią knygą Selfų slėnis, sudarytą iš keturių atskirų ir tuo pačiu sujungtų istorijų. Autorė pasakoja apie mūsų tikrąjį ir virtualų, smarkiai pagražintą, gyvenimą, apie mūsų asmenybės susidvejinimą. Klausau jos ir galvoju, kad tai turbūt bus pirmoji lietuviška knyga, nagrinėjanti prisirišimą prie socialinių tinklų.


Kai stovi leidyklos stende ir negali bėgioti po renginius, mezgi pažintis su šalia stovinčiais autoriais, Pavyzdžiui, pakalbi su jaunuoju perspektyviuoju autoriumi Marijus Povilas Elijas Martynenko apie kūrybą ir aktoriaus studijas, apie nesenai jo perskaitytą Ulysą ir O.Koršunovo spektaklius ir supranti, kad prieš akis stovi naujojo - performanso literatūros - žanro atstovas, nes jo tekstų ko gero smagiau klausytis, nei skaityti.

Su Egle Gerulaityte
Arba pabendrauji su kitu jaunu autoriumi, parašiusiu brandžią knygą apie Japoniją, Andriumi Kleiva apie japonų kalbos studijas ir apie tai, kad Berlyne gyventi smagiau, nei Paryžiuje, kur jis šiuo metu studijuoja. Ir apie tai, kad Paryžiaus burbulas tiek daug išpūstas, kad miestas grimzta į nuobodų snobizmą. Su pro šalį ėjusia Prancūzijos eksperte Erika Umbrasaite tęsdami temą apie Paryžių, svarstėm lietuvių fenomeną be galo be krašto domėtis šia šalimi. Ir tikrai, ne vienas leidėjas patvirtins, jog jei ant viršelio bus žodis prancūziška ar Paryžius, knygai užsimerkus pranašaujama sėkmė. Tačiau stebint autografus dalinantį Andrių, supratau, kad ir Japonija gali greitai tapti naujuoju trendu.

Arba Pietų Amerika. Apie ją rašo pašėlusi motociklininkė Egle Gerulaityte, kurios kelionių knygos po šį kontinentą pristatymą man teko moderuoti. Klausiau jos ir sėmiausi drąsos ne tik keliauti vienai, bet ir gyventi taip kaip nori, būti kelyje, būti paieškose, nekreipti dėmesio į kitų nuomonę ir dėl jos neatsisakyti savo svajonių, nedramatizuoti dabarties, o mokytis iš jos ir eiti tolyn. Bastūnės knygą galime įvardinti ir kaip brendimo romaną, ir kelio nutiesimą savo svajonės link.
 
Su Pauliu Liliekiu ir Daiva Tamošiūnaite
Savo naujausią romaną “Neišryškinta juostelė” pristačiau paskutinę mugės dieną, priešpaskutinę jos darbo valandą. Gal dėl to ir nebuvo jokios įtampos, kalbėjome ramiai, atsipalaidavę - Daiva Tamošiūnaitė pasakojo kokius jai jausmus sukėlė mano papasakota istorija, sakė, jog atradusi jame daug savo išgyventų momentų, o Paulius Lileikis pridūrė, kad skaitant jį neapleido deja vu jausmas. Kalbėjom apie knygas ir fotografiją, apie išryškintas ir neišryškintas juosteles, apie nenuspėjamus gyvenimo vingius ir skaitymo terapiją. Nesupykau net ir dėl Pauliaus pareikšto priekaišto, esą aš jį priverčiau skaityti meilės romanus, nes juose įdomiai rašau apie fotografiją. Buvo ir įdomių klausimų, ir pašnekesių net ir pasibaigus renginiui.

Kai padėjau paskutinį autografą ir atsisveikinau su leidyklos darbuotojais, kai per paskutines mugės darbo minutes spėjau nusipirkti dar kelias knygas iš savo sąrašo, kai užvėriau mugės duris, supratau, kad jai apibūdinti turbūt tinka visi žodžiai – šventė, atlaidai, festivalis, suvažiavimas, mugė, sąskrydis, turgus, pokylis, iškilmės, daugiadienės. O žiūrėdama olimpinių žaidynių uždarymą pas mamą, supratau, kad ir knygų mugę būtų galima pavadinti savotiška rašytojų olimpiada, kur savo kategorijose grumiasi skirtingų šakų rašytojai, skaitytojai susigrūda į juos pažiūrėti ir su jais nusifotografuoti, o paskutinę dieną vyksta vietų skirstymas ir apdovanojimai. Bet smagiausia tai, jog galioja svarbiausias olimpiados principas: svarbu ne nugalėti, svarbu dalyvauti.


2018 m. vasario 23 d., penktadienis

Pirmoji mugės diena – Prezidentė, Mačernis ir Kuksando


Pabundu anksti, gerokai per anksti, bet jaudulys neleidžia sugrįžti sapnams. Laukia pirmoji knygų mugės diena. Planuotų susitikimų neturiu, bet žinau, kad tie, neplanuotieji, būna patys maloniausi.

Termometro stulpelis rodo minus septyniolika. Išsitraukiu mamos spintoje jau dešimtį metų kabančius kailinius, susirandu jos stalčiuje vilnonę kepurę ir kviečiu taksi. Įėjus pro vartus užplūsta mielas jausmas – esu tiek kartų buvusi knygų mugėje, kad ši vieta jau kelia nostalgiškus prisiminimus kaip kokia senelių sodyba. Palieku kailinius rūbinėje šalia kitų kailinių ir einu link Tyto albos stendo, kur guli naujas, vos prieš dešimt dienų dienos šviesą išvydęs mano ketvirtasis romanas “Neišryškinta juostelė”.

Pasilabinusi su visais prisėdu stende ir čia pat jau sveikinuosi su Lietuvos kultūros ministre ir ją lydinčia Lietuvos kultūros instituto vadove. Prisimenam savo pažintį praeitų metų Leipcigo knygų mugėje, prisimename tą nuostabią Lietuvių literatūros naktį Leipcigo centre ir puikų Lietuvos pasirodymą. Parodau jai savo romaną, atverčiu pirmą puslapį, kad išraityčiau autografą ir ... suprantu, kad neprisimenu jos vardo. Atmintis siūlo kokius tris variantus, bet net neįsivaizduoju, kuris jų tikras. Suprantu ir tiek, kad klausti būtų irgi protokoliškai neteisinga. Ir tuo metu ministrė, lyg suprasdama, kas tas tris sekundes sukasi mano galvoje, sako, čia bus knyga ministerijos bibliotekai, tai vardo nerašykite. Plačiai šypsodamasi suraitau linkėjimą.

Per tą įtampą net nepastebiu, kad prie stendo grėsmingai priartėjusi Lietuvos Prezidentė. Ji šypsosi ir spaudžia ranką visai greta sėdinčiam kunigui Algirdui, dviejų populiarių knygų autoriui. Spragsi fotoaparatai kol jie keičiasi šypsenomis ir maloniais žodžiais. Aš suprantu, kad turiu dvi galimybes – atsitūpti ir apsimesti, kad manęs čia nėra arba išdidžiai stovėti šalia savo romano. Prezidentė atsisveikina su kunigu ir eina toliau link manęs. Atsitūpti nespėju. Nusišypsau ir sveikinuosi. Prisistatau. Suprantu, kad čia ir dabar yra ta tik knygose skaityta situacija, kai turi sudominti žmogų per septynias sekundes. Čiumpu knygą į rankas ir sakau, kad mano romano pagrindinė herojė taip pat Dalia, kad tai ketvirtasis mano romanas, kad tai pasakojimas apie šeimą, apie nutylėtus mūsų tėvų gyvenimus, apie menininkų vargus anais, sovietiniais metais ir aš be galo džiaugčiausi galėdama jai jį padovanoti. Ji linkteli galva ir sako, kad labai norėtų. Aš atverčiu knygą, šįkart vardą prisimenu, bet net neįsivaizduoju ką reikia užrašyti ant knygos aukščiausiam šalies pareigūnui. Ir rašau paprastai – Gerb. Daliai, apie Dalią. Žinau, kad tai visiškai neprotokoliška, tad pridedu dar “Su nuoširdžiausiais linkėjimais”. Ir tik po penkerių minučių, kai jos žingsniai seniai nutolę, pajuntu kaip linksta mano keliai.

Bet čia pat prieina kelios mano skaitytojos, paskui vaikystės laikų draugė, paskui buvusi bendradarbė, paskui buvęs bosas, paskui kelios mano ekskursijų Berlyne dalyvės, keli draugai žurnalistai, kolegės rašytojos. Bibliotekų atstovės kviečia atvykti pristatyti knygos, bet viskas, ką aš joms galiu pasiūlyti – tai susitikti Berlyne. Prieina moterys, kurios skaitė mano ankstesnį romaną, išsako komplimentus, bet sako lauksiančios, kol nauja knyga atkeliaus į biblioteką. Smagu sutikti žmones, kurie skaito mano romanus, kurie mėgsta mano blogą, net neįsivaizdavau, kad tiek daug žmonių jį skaito. Smagu, bet buvau pamiršusi, kaip greitai išvargstu bendraudama.

Išgeriu kavos, pasirašau dar penkias knygas, pajuokauju su kunigu Algirdu Toliatu ir išeinu pasivaikščioti po mugę. Atėjo laikas paklausyti kitų pristatymų. LRT studijoje klausausi Aldonos Ruseckaitės pasakojimų apie V.Mačernį, sudėtų į knygą “Dūžtančios formos”. Klausausi, koks jis buvo darbštus, apsiskaitęs, mokėjo septynias kalbas, vienu metu sugebėdavo paeiliui skaityti Dostojevskio Karamazovus rusiškai, Džoiso Ulysą angliškai, versti Bodlerą iš prancūzų kalbos. Įstringa jos žodžiai, kad Mačernis yra tokio amžiaus, kad jis niekam nėra per jaunas. Per 23 savo gyvenimo metus jis nuveikė tiek, kiek būtų galėjęs per 70. Klausausi jo žiemos sonetų ir jaučiu, kaip rimsta širdis, kaip atsitraukia visas mugės šurmulys ir žinau, kad grįžus namo susirasiu jo knygą ir perskaitysiu visus iš naujo.

Kitame renginyje Vokietijos knygyno savininkė pasakoja apie knygų rinką Vokietijoje. Žmonių salėje nedaug, vien specialistai, bet informacija įdomi. Sužinau, kad 47 proc knygų Vokietijoje parduodama knygynuose, 21 proc – leidyklos kanalais, 19 proc online, o prekybcentriuose tik 1,4 proc. Taigi vokiečių knygynams konkurenciją sudaro ne Maksimos, bet Amazon. Vokietijoje mažiems knygynams išsilaikyti kur kas lengviau, nes ten galioja fiksuota knygos kaina – tai reiškia, kad knyga visuose pardavimų kanaluose kainuoja tiek, kiek nurodyta leidyklos. Įdomu ir tai, kad Vokietijoje, norėdamas dirbti knygyne, turi turėti specialų išsilavinimą. Knygyno savininkė pastebi, kad knygos Vokietijoje sąlyginai pigesnės, jos visiems įperkamos, nes paperback kainuoja tiek, kiek trys kavos puodeliai.

Užsuku trumpam į Dalios Kutraitės romano pristatymą, bet didžiulė salė nejaukiai pustuštė. paklausau penkias minutes ir einu toliau. Paskutinė mano stotelė – kolegos žurnalisto ir rašytojo Algirdo Kumžos knygos Kuksando pristatymas. Nesu nieko girdėjusi apie šią sveikatingumo sistemą, todėl užeinu ne vien dėl kolegiško palaikymo, bet genama smalsumo. Klausausi apie jo keliones, apie atsitiktinai sutiktą korėjietį, pakreipusį jo gyvenimą visai kita vaga. Pasak jo, vakaruose religija eina per intelektą, bet rytuose ji įtraukia ir kūną, nes sveika dvasia gali gyventi tik sveikame kūne. Kunigas Algirdas kalba, kad šios praktikos jokiu būdu nesipjauna su katalikybe, kad tai nėra religija, tik kūno galių palaikymas. Jis kalba apie tai, kad mes per greitai gyvename, skubame, bandome pralenkti save, tampame savo paties šešėliu ir pamirštame gyventi čia ir dabar, todėl reikia sustoti ir kartais atsigręžti į savo kūną.

Nekviečiu taksi. Nusprendžiu gyventi čia ir dabar ir lėtai sliūkinu iki troleibuso stotelės.

Gretos Skaraitienės nuotr.



2018 m. vasario 12 d., pirmadienis

Sekmadienio pasivaikščiojimas Friedrichshain'e


Sekmadieniai Berlyne prasideda vėlai. Net vasarą, net tada kai švinta anksti, sekmadienis čia prasideda jau įdienojus. Kai turiu ekskursiją sekmadienį, dažniausiai siūlau susitikti vienuoliktą valandą, bet visada prirašau, kad jei ką, galime pradėti ir valanda vėliau. Visada galvoju, maža ką, žmonės atskrido šeštadienį, turbūt ėjo, dalyvavo, žiūrėjo, šoko, vėlai grįžo ir sekmadienį turi lėtai pabusti, lėtai papusryčiauti, kaip įprasta Berlyne. Bet per dvejus darbo gidu metus tokių nepasitaikė. Užtat kas trečias norėjo ekskursiją paankstinti, kad kuo daugiau spėtų pamatyti ir nuveikti. Ir kaip tada mandagiai pasakyti, jog jei pradėsime ekskursiją devintą ryto, vaikščiosime po visiškai tuščią miestą ir jums mintyse dėliosis apokaliptinis scenarijus. Net septintą ryto miestas daug pilnesnis, nes galvėse vis dar daug tų, kurie tik važiuoja namo po vakarėlių.

Antras dalykas, kurį visuomet sakau keliautojams iš Lietuvos - Berlyno nereikia aplėkti. Čia nėra pastatų, kuriuos privalai pamatyti prieš numirdamas, šį miestą reikia ragauti, stebėti, dalyvauti, klausyti, bandyti suprasti, ką reiškia jame gyventi skirtingais dešimtmečiais. O norint geriau pajusti miestą, reikia elgtis kaip vietiniai - atsipalaiduoti ir eiti smalsiai dairantis, prisėsti kur norisi, paragauti ko norisi, paklausyti gatvės muzikanto, pasirausti sendaikčių turguje, nusifotografuoti prie išpaišytos sienos ir nepadoriai anksti užsisakyti longdrinką. Arba tiesiog ilgai skaityti žurnalą prie kavos puodelio. Pavasaris ir vasara tam tinka kur kas geriau, bet žiemą Berlynas irgi nemiega. Miesto ritmas net ir apniukusiais žiemos sekmadieniais išgena vietinius iš namų. 

Mano vyras su septynmečiu sūnumi sekmadieniais mėgsta eiti į Skatehalle. Kadaise buvusiose traukinių remonto dirbtuvėse įsikuręs 1200 kv.m. riedlenčių treniravimosi parkas, turintis didžiausią Europoje rampą, pritraukia ir profesionalus, ir pradedančius. Susimoki penkis eurus ir skeitink kiek nori. o jie neturi savos riedlentės, moki papildomai vieną eurą ir ją išsinuomoji. Šįkart nusprendžiau eiti kartu su jais ir pasivaikščioti po Friedrichshainą - vieną įdomesnių Berlyno rajonų, taip pamėgtą jaunimo. O savo pasivaikščiojimą šįkart dokumentavau ne žodžiais, bet nuotraukomis.

Išlipau iš tramvajaus ir pirmiausiai nuėjau į mylimą knygyną - kavinę Schakespeare and sons.



Pavarčiau knygas, pačiupinėjau taip išgirtą Harari knygą Homo Deus, o pamačius, kad ji kainuoja pigiau, nei ką tik išleista lietuviškai, netgi susigundžiau nusipirkti. Paskui palaikiau rankose Knausgaardo knygą, bet ir ją padėjau, nes tikslas šiandien yra paslampinėti, o ne pirkti. Pavarvinau seilę į dešimties rūšių beigelius, tačiau neradus tuščio staliuko, prie kurio galėčiau išgerti kavos, išėjau lauk ir pasukau Grunberger gatve. Nors oras buvo visiškai prastas, kartais iš dangaus nukrisdavo snieguoti lašai ir lauko staliukai stovėjo tušti, žmonių vaikštinėjo visai nemažai. Daugelis kavinių vis dar siūlė brančą (brunch), kitos - dienos pietus, tačiau alkio dar nejutau, todėl žingsniavau dairydamasi į žmones, vitrinas ir išpaišytas sienas tolyn.



Boxhagenerplatz, kaip ir kiekvieną sekmadienį, vyko blusturgis. Tai vienas iš didžiausių ir populiariausių blusturgių Berlyne (po Mauerparko, aišku). Lietus buvo išvaikęs dalį pardavėjų, bet panašu, kad pirkėjų užteko. Po blusturgius mėgstu pasivaikščioti ir pašaudyti akimis po pačius keisčiausius prekystalius. Žiūriu, kaip panelė matuojasi paltą, kita derasi dėl dviračio, vaikai kaulija senų Lego žmogeliukų, senukas matuojasi seną fotelį. Stabteliu prie plokštelių, paskui prie knygų už eurą stendo, sušalus rankom, einu toliau.




Dar akis užkliūna už senovinio kryželiu smulkiai siuvinėto skaitančios bajoraitės portreto, pagalvoju, kad mielai tokį pasikabinčiau ant sienos, nors ir niekaip nedera prie esančio namų interjero. Kainuoja jis 25 eurus, aš tiek neturiu, tad apsisuku ir einu tolyn. Praeinu pro Späti - taip vadinamos visą naktį ir sekmadieniais dirbančios parduotuvės, kuriose rasi kokio tik nori alaus, sulčių, užkandos, tabako, kavos. Jos dirba tada, kai kitos parduotuvės užsidaro ir yra tapę neatsiejama Berlyno dalimi. Jų mieste yra virš tūkstančio. Ir dažnoje paslaugus pardavėjas čia pat atkimš perkamą alaus butelį, nes būtent to dažniausiai čia ir užsuka Berlyno, kuriame, kaip ir visoje Vokietijoje, sekmadieniais parduotuvės  nedirba, gyventojai. Bet aš perku limonado Club Mate butelį ir sušilusi einu toliau.



Išeinu į Simon Dach gatvę - tai gatvė turinti didžiausią barų ir restoranų tankį. Vasaros savaitgalių naktimis čia beveik neįmanoma rasti laisvą staliuką, tačiau šį sekmadienį, aišku, staliukų kiek nori. Happy hour čia tęsiasi visą parą, tad užsukus į indų restoraną čia įmanoma už dešimt eurų gauti lėkštę skanaus maisto, ir Mohito. Bet aš nesusigundau, žingsniuoju toliau link Revaler gatvės, kur ir yra riedlenčių treniruočių salė.

Čia, Raw gelande, buvusiose traukinių remonto dirbtuvėse naktį žmonių dešimtkart daugiau, nei dieną, nes čia įsikūrę net penki žymūs naktiniai klubai ir jaunimas mėgsta čia ateiti pasitrinti. Tie, kas neturi pinigų klubui, atsineša Späti pirkto alaus. Sekmadieniais čia vyksta blusturgiai, bet šiandien nėra nei pardavėjų, nei pirkėjų.

Užtat karšto vyno taurė tokiu oru - tikras išganymas.


Vos už kelių metrų ir riedlenčių parkas, mano vyrai vis dar treniruojasi, o aš pagaliau šiltai prisėdu ten pat veikiančioje kavinėje su kava ir knyga.


2018 m. vasario 1 d., ketvirtadienis

Grafiti ant tuščio lapo

Baltas lapas. Lapas, reiškiantis ne naują pradžią, bet mirtį. Apsnigtą kapą. Lapas, iš kurio, lyg žiurkės iš skęstančio laivo, pabėgo žodžiai. Keliu kepurę prieš leidinio “Literatūra ir menas” redaktorių, kad neišsigando ir metė tą baltą pirštinę. Kad nekalbėdamas pasakė daugiau apie mūsų šių dienų aktualijas, nei visų kitų leidinių antraštės kartu sudėjus. Skeptikai komentuoja, kad jie nieko taip nelaimės, kvailas protestas (prieš apkarpytą leidinio finansavimą) ir tiek. Atsirado ir tokių, kurie piktinosi sakydami, kad kultūrinė spauda Lietuvoj visai nieko neverta, kad tai valdžios pinigų švaistymas, nes meno ir literatūros apžvalgininkai nieko gero nebegali pasakyti ir apskritai kam jie reikalingi ir kam juos finansuoti.

Kai pagalvoji, tai juk tikrai valstybė gali egzistuoti be knygų, be parodų, be kultūrinės spaudos, be literatūros ar meno kritikų. Be verslo kritikų. Be valdžios kritikų. Kuo mažiau kritikų – tuo geriau. tuo švaresnės sienos ir ramesnės galvos. O jei koks atsiranda, pasitelkiamas viešumas ir valdžiai nieko nebereikia daryti, patys tautiečiai tokį suvalgo socialiniuose tinkluose. Nes ten mes visi viską žinome geriausiai. Nes ten mes drąsūs ir protingi. Ten mes griežti ir teisingi. Rašydami komentarus išliejame visą tulžį, kurios nedrįstame įvilkti į konstruktyvios kritikos žodžius ir veiksmus.

Paskelbė policija apie sugautus grafitininkus ir visas feisbukas džiūgauja, ploja rankomis, giria policiją, kuri pagavo sienas peckiojusį Solomoną. Visi tokie Vilniaus patriotai, visi už švarias sienas, kad net gražu klausyti. Ir kokia mūsų policija šaunuolė, jai tiesiog premiją duoti reikia už tokį žygdarbį - po septynerių metų pagaliau pagavo sienas terliojusių vaikiščių gaują. Beveik iš karto pamiršome, kad ne visada juos prisišauksi, kai dingsta vaikai, prievartaujamos merginos ir po miestą laksto girti BMW. Nekalbu apie tuos atvejus, kad jie net nesivargina gaudyti kyšių davėjus ar “atkatų” ėmėjus, kad miestą žalojančių sprendimų priėmėjai nesulaukia ne tik teismo ir baudų, bet netgi viešo papeikimo. Užtat kitos antraštės skelbia, kad policija nubaudė beveik šimtą žmonių, kurie pirko alkoholį po nustatytų valandų. Kitos sako, kad tuoj nubaus ir kunigą R.Doveiką, kuris išdrįso laikyti Piemenėlių mišias nebaigtoje Pilaitės bažnyčioje neturėdamas tam jokių leidimų. Su tokiais tikrai reikia kovoti. Jie turbūt labiausiai pavojingi visuomenei.

Aš neginu grafičių piešėjų, taip pat manau, kad tie sienų tepliotojai turi gauti baudą, nes tai yra chuliganizmas. Teisingai, duokim mes jiems viešų darbų, tegul nuvalo tas sienas. Bet kartu duokim jiems ir tas kitas sienas, kur jie galėtų reikštis. Kai mažam vaikui pakabini didelę rašymo lentą, jis nustoja paišyti ant sienų. Manau, kad ir su Vilniaus rašinėtojais būtų galima susitarti. Bet reikia tartis, o ne smerkti ir sodinti. Sodinti reikia tuos, kurie niokoja Vilnių pjaudami medžius, kurie pasmerkė mirčiai Gedimino kalną, kurie duoda leidimus nelegalioms statyboms, kurie vagia asfaltą iš naujai tiesiamų gatvių, kad atiduotų dešimt procentų klerkams už laimėtus konkursus. Sodinti reikia tuos, kurie už penkis milijonus išpjauna alyvas, išverčia senuosius žibintus, išaria žolę ir nutiesia šaligatvius Lukiškių aikštėje vien tam, kad iš karto po to skelbtų kitą konkursą paminklo statymo darbams, kuriam reikės dalį sudėtų plytelių nuardyti. Teisti reikia tuos, kurie įsisavino Europos pinigus taip gudriai, kad mes to net nepastebėjom, tuos, kurie už milijonus kuria interneto sistemas, kurios po valandos nulūžta, tuos, kurie ima kyšius automobiliuose, teismo salėse, Seimo rūmuose, verslo kabinetuose, prašmatniuose restoranuose. Jie padaro miestui daug daugiau žalos, nei sienų rašinėtojai.

Bet jie tyli ir garantuotai tylės, o jaunimas su dažų flakonėliu rankose yra neprognozuojamas. Pavojingas. Kaip ir kultūrinės spaudos atstovas ar žymus režisierius. Jie per drąsūs. Jie nebijo išsišokti ir pasisakyti. O kai pasakys, tai dar pusės nesuprasi, reikės guglinti, kas toks buvo Ezopas, ką norėjo pasakyti Tartiufas, o ką omeny turėjo Orvelas. Tikrai, geriau neprovokuokite jų, o pareikalaukite procento iš viešųjų konkursų vykdytojų. Surinktus pinigus galėsite skirti kultūrinei spaudai. Nelaukite, kol jie susivienys su grafitininkais ir ant balto lapo Solomono rašysena parašys jums F**k you.

2018 m. sausio 2 d., antradienis

Kai visos spalvos telpa pilkos atspalviuose (apie A.Aleksandravičiaus fotografijų parodą)



R.Neverbicko nuotr.
Pamenu tą apleistą kiemelį iš senų laikų. Kaskart einant Savičiaus gatve akys smalsiai krypteldavo į dešinę, į apleistą kiemą prie apleistos bažnyčios, paskui jos slinkdavo aukštyn ta grakščia, bet vieniša barokine varpine, kuri atrodydavo lyg iš mažėjančių indelių vaiko pastatytas bokštas, iki pat dangaus. Kaskart užvertus galvą pagalvodavau, kaip smagu būtų užsikarti ir pažvelgti iš tokio aukščio į Vilniaus stogus. Sėdėtum ten kaip bokšto sargas Olė iš H.K. Anderseno pasakos ir stebėtumeisi, kad pasaulis iš viršaus visai kitaip atrodo. Tuomet net nežinojau, kad bažnyčia vadinasi Mergelės Marijos Ramintojos vardu, nežinojau, kad jos sakrali erdvė supjaustyta išbetonuotomis perdangomis, padarant tris aukštus, kad sandėliavimo plotas būtų triskart didesnis ir įrengiant lifto šachtą, nežinojau, kad joje nelikę nė užuominų iš buvusio altoriaus, o sienų tapyba kruopščiai uždažyta. Nežinojau net ir to fakto, kad čia ilgus tarybinius metus buvo sandėliuojamos daržovės.

Kaskart praeidama matydavau tik dar vieną apleistą Vilniaus istorinę vietą ir, kad nekiltų dar daugiau graudžių minčių ar noro ieškoti kaltųjų, kad toks unikalus vėlyvasis barokas stovi niekam nereikalingas, nuleisdavau akis žemyn, mintis nugindavau tolyn ir paspartindavau žingsnį. Apleisti seni pastatai suspaudžia širdį beveik taip pat stipriai, kaip ir apleisti seni žmonės, kurių niekam nebereikia. Jie tiek daug galėtų papasakoti, bet niekam nebeįdomu klausytis – visi tik nudelbia akis ir nuskuba tolyn.

Parodos plakatas, A.Aleksandravičiaus nuotr.
Tą popietę prieš pat Kalėdas bažnyčios apsilaupiusios rudos durys buvo pravertos, o prie įėjimo ant sniego žibėjo žvakelės. Pirmojoje patalpoje pasitiko du pilioriai, o pakėlus galvą net pasimatė vargonų balkonėlio dalis. Nei vieno žmogaus, tik mano žingsniai. Šaltukas nubėgo per nugarą, nežinau, ar buvo tikrai šalta, o gal pajutau, kad gyvybė jau senai palikusi šį pastatą. Įžengiau pro antras duris ir iš karto pakliuvau į tamsią patalpą, kurią šiek tiek šildė tik Rokiškio krašto prakartėlių ekspozicija. Radau betoninius laiptus, laikydamasi geležinio turėklo ir baugščiai dairydamasi pradėjau kilti jais. Laiptų viršuje žengiant pro privertas dureles, reikėjo palenkti galvą, tačiau vėl išsitiesusi pagaliau atsidūriau bažnyčioje. Pro didžiulius langus vos vos sroveno išblyškusi popietės šviesa, o skliautuotos lubos privertė pakelti akis aukštyn. Kaip keista, pagalvojau stovėdama altoriaus navoje su trimis dideliais langais už nugaros, juk esu toje vietoje, kur melsdamiesi žvelgia žmonės, kur kyla jų maldos ir prašymai.

Būtent toje vietoje ir prasideda Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda iš kelionės po Saksoniją, pavadinta “Menininkų keliu Ever su kunigu Algirdu Toliatu”. Tai pati pirmoji paroda šioje erdvėje. Po baltų dažų sluoksniu turbūt slepiasi senųjų dailininkų darbai, gal kada nors jie bus atgaivinti ir nustebins mus, bet dabar ant baltų sienų kabo 33 didelės nespalvotos fotografijos. Daugiausia – gamtos vaizdai. Rūsčios smiltainio uolos, kreivi medžiai, apsamanoję tarpekliai, išsiraitęs upės vingis, sunkūs debesys, plaukiantis rūkas, rudeninis paklotas - kai kuriose nuotraukose tai tik dekoracijos, o kai kuriose atlieka pagrindinę rolę.

Menininkų kelias driekiasi Saksonijos Šveicarijoje - Vokietijos rytiniame pakraštyje, kur vingiuoja Elbė, o Saksonija susitinka su Čekijos Bohemija. Prieš daugiau nei du šimtus metų šiuos unikalius gamtos paminklus su neįžengiamais miškais ir aukštai virš jų iškilusiomis smiltainio uolomis atrado ir išpopuliarino du Dresdene dirbę dailininkai, vėliau įsigalėjo romantizmo epocha ir čia keliaudavo vokiečių dailininkai romantikai. Paskui dailininkus tuo keliu pasuko rašytojai, muzikai bei kiti įkvėpimo gamtoje ieškoję menininkai, o kelias buvo pavadintas Dailininkų keliu (Malerweg). Ilgą laiką buvęs primirštas kelias atgaivintas tik šio amžiaus pradžioje. Menininkų kelio legenda sužavėjo ne tik mane, bet ir kunigą A.Toliatą bei fotografą A.Aleksandravičių. Spalio pradžioje mes beveik įveikėme penkis jos etapus iš aštuonių, nueidami 60 kilometrų iš 112.

R.Neverbicko nuotr. visi trys keliautojai
“Ši mūsų rudeninė kelionė su kunigu ir rašytoja buvo kažkokia nežemiška, net nežinau, ar ji buvo labiau fizinė, ar dvasinė, - per parodos atidarymą sakė fotografas ir čia pat pridūrė, kad jis labai laimingas, galėdamas iškabinti tokios kelionės nuotraukas būtent šioje erdvėje. “Paroda bažnyčioje lyg ir įprasmina mūsų visą kelionę. Čia – paskutinė jos stotelė. O kartu, tai naujo kelio – apleistos bažnyčios atgimimo kelio pradžia”, - sakė A.Aleksandravičius. Jis į kelionę išsiruošė smalsumo vedinas ir neturėdamas jokio tikslo surengti parodą, bet Menininkų kelyje sugauti vaizdai buvo tokie įspūdingi, kad buvo nedovanotina juos pasilaikyti tik sau. Pasak jo, niekada nežinai koks tu grįši ir ką parsineši iš kiekvienos kelionės. Fotografas sako, net negali paaiškinti kaip gimė paroda ir kaip jis jai atrinko net 33 nuotraukas – pati parodos vieta padiktavo tokį simbolinį krikščionišką skaičių. Jis sako, į daugelį klausimų negalintis atsakyti, tiesiog tiki, kad mūsų gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. Paklausus, kuri vieta labiausiai įsiminė, fotografas paminėjo Bastėjos tiltą lietingą dieną, kurį jis prisimins visą gyvenimą. Parodoje yra net keli darbai, atspindintys šios vietos magiją.

A.Aleksandravičiaus nuotr.
“Kadaise labiau mėgau fotografuoti žmones, vėliau žvilgsnis nukrypo į peizažą. Bet smagiausia, kai gali parodyti žmogų, kaip gamtos dalelę, - sako jis ir nusijuokęs priduria: - man visi Dievo kūriniai gražūs. Pasak jo, fotografuoti kunigą A.Toliatą buvo labai įdomu. “Iš vienos pusės, kunigas toks pat dievo kūrinys, kaip ir gamta, o iš kitos pusės – jis toks pat žmogus, kaip ir mes visi”, - sako jis ir priduria, kad net Kristus buvęs žmogumi.

Apžiūrinėju kunigo portretus, skambant šiems žodžiams. Iš tiesų, kai kuriose nuotraukose jo dalyvavimas sudvasina gamtos sukurtus paminklus. Kitose fotografas leidžia kunigui susilieti su gamta ir parodo jo menkumą didingos gamtos šešėlyje. Kunigas basas ir vienišas stovi aplopytame kelyje, neturinčiame nei pradžios, nei pabaigos, už jo keli medžiai ir sunkūs debesys, abiejose pusėse – derlių atidavę laukai, bet jis žiūri į priekį, ramus ir susikaupęs, nieko nebijantis. Kitoje nuotraukoje kunigas prisiglaudęs prie uolos, bet drąsiai atstatęs veidą vėjui ir nežinomybei, ant uolos viršaus sulinkęs, bet labai augti norintis medelis, o pirmame plane skilęs kelmas sunkus ir nepajudinamas, tačiau jo faktūra graži, daug pasakanti, lyg seno žmogaus raukšlės. Dar kitoje kunigas lipa stačia uola viršun, jo sutana plaikstosi ir jis vieniems gali pasirodyti kaip šikšnosparnis, tvirtai įsikabinęs į akmenį, o kitiems - kaip naujų atramų nelengvame kelyje aukštyn nuolat ieškantis dvasininkas. Kiekvienas žiūrovas atras savo prasmes, tačiau prie kiekvieno darbo tikrai stabtels. Gal net susimąstys, ar Dievo daugiau gamtoje, ar bažnyčiose.
R.Neverbicko nuotr. fotografas A.Aleksandravičius
Pamenu, kaip vos grįžęs iš kelionės Algimantas pasakė, kad šitas nuotraukas paliks spalvotas, nes spalvų rudeniniam lietui lyjant nebuvo tiek daug, kad jį vargintų. Bet dirbdamas vis tik nusprendė pasilikti prie įprasto savo braižo. “Nemėgstu atvirukų”, - sako jis apie spalvotus peizažus. - tarp juodos ir baltos juk yra tiek atspalvių, kad į juos sutelpa visos mano spalvos. Šešėliais aš gebu pasakyti kur kas daugiau nei spalvomis”.

Ir kaip juo netikėti. Juodai baltose fotografijose net ir gamtos vaizdai kupini dramatizmo ir prie jų stabtelėjęs esi priverstas susimąstyti. Algimanto vaizduojamas pasaulis nėra rožinis ir pakylėtas, nėra saldus ir nudailintas, jis sunkus, jame daug juodos spalvos ir raukšlių, daug nutylėjimų, bet jis ne slegiantis, o gilus, turintis daug sluoksnių ir dar daugiau užuominų. Jo fotografijose net debesys plaukia ne dėl grožio, bet norėdami kažką pasakyti, kažkur nuvesti. Elbės vingis iš viršaus, plaukiantis laivelis tolumoje ir pro sunkius debesis prasprūdęs saulės spindulys dovanoja viltį ir pažadą. Kaip ir pagaliau duris atvėrusi Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia.

Paroda veiks iki vasario 2 dienos, ją aplankyti galima penktadieniais nuo 17 iki 19 val. ir šeštadieniais nuo 13 iki 19 val. Bet norintiems pasižvalgyti nuo bokšto viršaus dar teks palaukti – sako, į viršų vedantys laiptai labai surūdiję...

R.Neverbicko nuotr.