2017 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis

Apie žmones ir bites


Maja Lunde romaną “Bičių istorija” norėjau perskaityti nuo pat jo pasirodymo Vokietijos knygynuose šį pavasarį. Neįtikėtina, kad iki tol niekam nežinoma norvegų autorė taip staiga šautų į skaitomiausių knygų viršų ir karaliautų ten ne kelias savaites, bet kelis mėnesius. Naujausiame "Der Spiegel" bestselerių sąraše šis romanas ir toliau išlieka pirmoje vietoje.

Kuo paaiškinti šį fenomeną? Koks tas romanas, kuris savo populiarumu Vokietijoje prisivijo net garsiosios italų autorės E.Ferrante romanus? Juk anksčiau vokiečiai labai įtariai žiūrėjo į naujus svetimšalius autorius, tegu ir laimėjusius apdovanojimų savo šalyse. O čia nauja autorė, pirmas romanas. Be to, Bičių istorija – tai ne detektyvas, ji neina savo tautiečio Jo Nesbo nutiestais keliais ir neprisidengia jo populiarumu. Čiupau vos tik pasirodžiusį lietuvišką vertimą ir tris dienas gyvenau tarp bičių, stengdamasi suprasti, kodėl šis romanas dabar toks aktualus.

Taip, visų pirma dėl bičių. Bet ne vien dėl jų. Iš tiesų - tai visai nėra bičių istorija, kaip sufleruoja viršelis, kuri gali būti įdomi tik gamtininkams ar medaus mylėtojams, ar kokiems gamtosaugos fanams. Ne, tai visų pirma romanas apie meilę. Apie žmonių santykius, kurie vystosi dūzgiančių bičių fone. Apie pašaukimą ir gyvenimo prasmę. Apie gyvenimą šeimoje ir bendruomenėje. Apie tai, kas visiems aktualu.

Romane paraleliai pateikti trys pasakojimai, trys skirtingos šeimos, trys istorijos, trys laikotarpiai. Du vyrai ir viena moteris, gyvenantys skirtingose epochose, pasakoja apie savo gyvenimą. Šias istorijas jungia tik palydovės bitės, kitos sąsajos išryškėja romano pabaigoje, bet jos taip ir netampa svarbios.

XIX amžiaus viduryje Viljamas sukuria avilį, jo pasakojime pateikta Anglijos gyvenimo atmosfera, didelės šeimos keliami vargai, nevykėlio mokslininko tragedija. Istorija gal būtų niekuo neypatinga, jei ne mokslininko tyrinėjimo objektas – bitės. Jis jomis žavisi labiau, nei savo dukromis, jam bičių gyvenimas atrodo daug sėkmingesnis ir laimingesnis nei žmonių. Jis nori joms padėti labiau, nei savo šeimai, kuriai trūksta net maisto. Todėl ir išranda avilį. Tik keliais mėnesiais per vėlai, kad taptų sėkmingas ir turtingas. Tačiau bitės jam atskleidžia ir dukros Šarlotės talentus, jos padeda jiems abiems užmegzti santykius.

XXI amžiaus pradžioje Džordžas verčiasi bitininkyste – amatu kurį paveldėjo iš tėvo ir senelio ir kurį žūtbūt nori perduoti sūnui. Laikai nelengvi, bitininkystė – tai ne romantiška, bet labai sunki profesija, iš kurios vos galima sudurti galą su galu. Parodoma, kad didesnis verslas yra ne iš medaus, bet iš avilių vežiojimo per sodus žydėjimo metu. Ir be meilės bitėms čia nė iš vietos, jos Džordžui tampa kaip naminiai gyvūnai. Sutrūkinėjusius tėvo ir sūnaus santykius čia irgi suklijuoja bitės darbininkės. O ypač – nelaimė, kai nei iš šio, nei iš to pradeda mirti ištisos bičių šeimos. Džordžo skausmas toks pat didelis, kaip praradus artimą šeimos narį. Suskausta ir jo žmonai, ir mums, skaitytojams.

XXI amžiaus pabaigoje Tao akimis matome Kiniją po Didžiosios Žūties. Ji ir jos vyras kartu su tūkstančiais kitų kinų sunkiai pluša laukuose, kad rankiniu būdu apdulkintų žydinčius sodus, kurie tęsiasi iki begalybės. Bičių seniai nėra, todėl jų darbus turi perimti žmonės. Šioje vietoje romaną galima pavadinti ir distopiniu, nes ateitis po “Didžiosios Žūties” (kas ta Didžioji Žūtis, nedetalizuojama) nupiešta labai įtaigiai – žmonėms trūksta maisto, Pekinas tuštėja, po jį šlaistosi tik išbadėję valkatos, viską kontroliuoja diktatoriška sistema, bet ir ta negali garantuoti visiems maisto. Žmogus, kaip ta bitė avilyje, gyvena tik bendruomenėje, pagal nustatytą tvarką, nustatytas darbo valandas, paklūsta vadui, kaip kokiai bitei motinėlei. Jo tikslas – dirbti ir apdulkinti sodus. Galima sakyti, kad amžiaus pabaigos žmonės yra nelyg naujai išvesta bičių rūšis. O netikėtai atsiradusi bitė tampa stebuklingu individumu. Ir vis tik kiekvieno jų tragedijos - individualios bei labai žmogiškos. Tao meilė sūnui besąlygiška, jos desperatiškas blaškymasis po Pekiną – labai įtaigus.

Manau, kad ta ateities Kinijos siužetinė linija ir tapo lūžio tašku, iškėlusiu romaną tarp populiariausių. Nes mums rūpi mūsų ateitis, mes labiau rūpinamės visais aplinkosauginiais klausimais, nei prieš mus gyvenusios kartos. O bičių išnykimas tikrai sukeltų ekologinę katastrofą. Mes nenorėtume, kad mūsų vaikai patirtų tai. Ir mes tikrai nenorėtume, kad ši romano citata kada nors taptų tikrove: "Praėjus šimtui metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos žemė, kurią šiuolaikinis žmogus laikė savo namais, nebebuvo vieta, galinti išmaitinti milijardus. Tiesą sakant, tai nėra vien distopija, kai kuriuose Kinijos regionuose jau dabar nepakanka vabzdžių ir medžius žmonės apdulkina rankomis. Alberto Einšteino žymioji frazė, kad po bičių žūties žmonės išgyvens tik ketverius metus, pasėja žmonėse baimės dėl ateities sėklą.

Visos trys istorijos pasakojamos paraleliai, visų įtampa auginama vienodai, net herojų emocijos stiprėja tokiu pat tempu. Autorė meistriškai pagauna ir nebepaleidžia skaitytojų, kurie susidomi ne tik herojų gyvenimais, bet ir bando surasti atsakymą į didįjį klausimą - kodėl išnyko bitės. Deja, konkretaus atsakymo taip ir nerasime, bet juk žinome, kas darosi su mūsų planeta: vartojame per daug, žmonių per daug, juos pamaitinti sunku, norėdami didesnio derliaus, naudojame pernelyg daug chemikalų, o kur dar genų inžinerija. Pažadu, kad perskaitę romaną, visai kitaip pažvelgsite į tas mažąsias darbininkes. ir ne vien kaip į medaus nešėjas, bet kaip į tobulų bendruomenių kūrėjas ir planetos gelbėtojas. Man asmeniškai, pasakojimas apie Tao pasirodė įtaigiausias ir labiausiai pavykęs. Jos skausmas dingus sūnui daug stipresnis, nei Viljamo ar Džordžo, paradusių ryšį su šeima. Jos gyvenimo tragedija tikresnė ir giliau paliečianti, nei XIX amžiaus mokslininko ar mūsų dienų bitininko. Galbūt dėl to, kad autorė pati moteris, todėl jai lengviau tapatintis su heroje, o gal tiesiog daug įdomiau skaityti ir įsivaizduoti ateities paveikslus. Bet romano konstravimas iš trijų istorijų pavykęs, atskleidžiantis daugiau informacijos apie žmonijos santykį su bitėmis.

Pačios įdomiausios knygoje - žmogaus ir bitės gyvenimo paralelės: “Lyjant bitės būdavo viduje, kaip žmonės. Drėgnos vasaros reiškė lėtą mirtį”. Arba kalbant apie draugystės tarp žmogaus ir bičių stoką: “Mes galime sunaikinti vieni kitus”.

“Sieloje vis dar virpėjo bitės” - citata, atskleidžianti tą nematomą, bet gilų ryšį tarp žmonių ir bičių. Citata, kurią daugelis skaitytojų, užvertę romaną, norės ištarti garsiai.
 

 
 






2017 m. liepos 14 d., penktadienis

Odė laikraščiui


Aš vis tik esu senoviškas žmogus. Gal todėl labai gerai jaučiuosi senojoje Europoje, kur žmonės vis dar vaikšto pas kepėjus, nors bandeles dvigubai pigiau kepa kiekviename prekybos centre. Nes kepėjas – tai ne vien duona ir pyragai, bet ir skanios kavos puodelis, ir rajono, miesto, pasaulio naujienos. Ir – būtinai – šviežias laikraštis. Kiekviena didesnė gatvelė Berlyne turi savo kepėją ar bent kavinę, kurioje pilna laikraščių. Ir kiekviena turi savo nuolatinius skaitytojus. Laikraštis ir kavos puodelis kainuoja daugmaž tiek pat - suskaičiavus supranti, kad geriau tuos du eurus sumokėt už kavą, o laikraštį skaityti nemokamai.

Jei į savo mylimą kavinę ateinu iš ryto, visada sutinku tą dėdulį balta elelgantiška skrybėle. Jis skaito tik Berliner Zeitung. Jis skaito lėtai ir nuodugniai ir beveik visada lieka pietų. Jei ateinu popiet, prie ano stalo visada randu senyvą porą – jis su riestais ūsais, ji – su beisbolo kepurėle (čia, kad nesumaišytumėte, jog ne po Paryžiaus, o po Berlyno platanais sėdite), šalia jo arbatinukas, šalia jos - didelis puodelis latės, jis – su Der Tagespiegel, ji su Berliner Morgenpost. Šitoje kavinėje yra net po kelis komplektus dienos laikraščių, nes vieno niekaip neužtektų visiems norintiems. Šalia trijų pagrindinių ir dviejų bulvarinių Berlyno dienraščių, čia rasi ir naujausius žurnalus. Krūvą patiems įvairiausiems skoniams. Laikraščiai Berlyne guli beveik visose normaliose kavinėse, nes daugeliui žmonių jie neatsiejama kavos gėrimo ritualo dalis. Ant vienos jų netgi kabo reklaminis šūkis – mes neturime WiFi, mes skaitome laikraščius.

Berlyne kavos gėrimo su laikraščiu kultūra yra tokia pat stipri, kaip ir Vienoje, Paryžiuje ir kituose didžiuosiuose Europos miestuose. Aišku, jaunų žmonių su kompiuteriais kavinėse daugėja, tačiau jokiu būdu netvirtinkite man, kad laikraščių mirtis nulemta evoliucijos. Tai Lietuvoje jie miršta, ir dažniausiai ne sava mirtimi, o iš bado. Skaudančia širdimi perskaitau, kaip vėl kuris nors užsidaro, arba šiuolaikiškai sakant – pereina į internetą. Vėl keli atleisti žurnalistai, kurie persikvalifikuos į reklaminių tekstų ir projektinių straipsnių rašymą. Dar vienas tinklapis internetiniame žodžių savartyne. Dar mažesnis pasirinkimas prie kavos puodelio.

Lietuva technologine prasme pasivijusi ir smarkiai pralenkusi senasias Europos šalis. Mes skubame gyventi. Mes nuolat bėgam ir vejamės, mums smagu, kai kai kuriose srityse mes visus pralenkiame. Mes neturim laiko tokiems niekams, kaip laikraštis. Mus tikina, kad pasaulis priklauso internetui, o ne kažkokiam spausdintam žodžiui. O internetas Lietuvoj bene greičiausias pasaulyje, taigi toks jausmas, kad niekas niekur neatsilieka. Tik interneto greitis neturi nieko bendra su naujienų įsisavinimo greičiu ar pasaulio įvykių suvokimo kokybe. Mes gyvename nuolat apsupti informacinio srauto, tačiau dažnai tie virtualūs žodžiai taip ir neįsiskverbia į sąmonę. Kai žinai, jog bet kada galėsi juos perskaityti, dažniausiai neperskaitai niekada. Arba perskaitai tik antraštes, kurios dažnai neatitinka straipsnyje dėstomos naujienos. Ar ne keista? Technologijos tarnauja žmogui, buitis palengvinta iki minimumo, apsipirkti gali neišeidamas iš namų, o laiko žinioms ir kavos puodeliui žmonės prieš šimtą ir net prieš dvidešimt metų turėjo daug daugiau, nei dabar. O ir mados buvo kitos. Dabar madinga pirkti kavą išsinešimui ir skaityti naujienas telefone.

Nesu nusiteikus prieš internetą, pati kasdien skaitau kelis informacinius portalus, dažnai randu įdomios informacijos, dažniausios jos ten ir ieškau. Ir dažniausiai sugebu atsirinkti, kas yra tikrai svarbi žinia, o kuri į priekį iškelta tik todėl, kad surinktų kuo daugiau lankytojų. Interneto žiniasklaidoje neliko jokių įprastų žaidimo taisyklių – turinį čia diktuoja skaitytojas. Su laikraščiu būdavo daug paprasčiau – pirmo puslapio naujiena dažniausiai būdavo tikrai svarbiausia Lietuvos žinia, antrame ir trečiame puslapyje buvo politika ir kitos svarbios naujienos. Kriminalų mėgėjai skaitydavo penktą puslapį, užsienio įvykių sekėjai – septintą, kultūros – devintą, o sporto - dešimtą puslapį. Orai visada būdavo paskutiniame viršelyje. Kaip horoskopai ir vardadieniai. Skaitytojų laiškai – priešpaskutiniame. Tvirtai žinojome, kuriuose puslapiuose neparduodamas reklaminis plotas, o reklaminiai straipsniai buvo aiškiai išskirti.

Atsiverskite interneto informacinį portalą ir pabandykite jame susigaudyti, kas svarbaus pasaulyje įvyko šiandien, vakar, šią savaitę. Tuo metu, kai visi pasaulio laikraščiai pirmame puslapyje dėjo nuotraukas ir antraštes iš G20 galingųjų susitikimo, tuo metu, kai Hamburgo gatvėse liepsnojo automobiliai ir buvo žalojami policininkai, Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje apie šią naujieną buvo rašoma septintoje, aštuntoje ar dvyliktoje žinutėje arba tiesiog ji buvo pakišta po užsienio naujienų skiltimi, tai reiškia, kad prireikia dar vieno ar dviejų spustelėjimų. Garbingiausiose vietose tuo metu pirmavo Lietuvos policijos reido metu suimti girtuokliai, orų prognozės, prastas oras pajūry, “kaip pasiekti orgazmą” tipo žinutė ar dar kokia nors iš "skaitytojai rašo" serijos. Tiesa, dar kažkas tuokėsi tą dieną ir buvo pilna vestuvinių nuotraukų. Ir dar astrologė pasakojo, kad septynetai visai nieko nereiškia. Pasaulio politikos ateitį sprendžiantis valstybių vadovų susitikimas buvo kažkur po jomis, o politiko komentaras – dar žemiau. Nes pasaulio politika domisi išties nedidelis skaičius žmonių, kam apkrauti visus kitus ta žinia.

Iš karto pasakysiu, kad esu šiek tiek šališka, gal manyje interneto pažangos jėgą stabdo senoviškas žurnalistės, laikraštininkės išsilavinimas ir nostalgija jaunoms dienoms, kai pati dirbau laikraštyje, kai mačiau, kaip jis gimsta, kaip kuriamas, redaguojamas, maketuojamas, kaip jis išvežamas į spaustuvę ir kiek žmonių pastangų prireikia, kol jis pagaliau gimsta. Respublikos redakcijoje pradėjau dirbti studijuodama antrame kurse. Straipsnius spausdindavau sena vokiška mašinėle, tada juos pataisydavo skyriaus redaktorius, tada stilistė, o paskui mašininkė perrinkdavo švarų tekstą dar kartą. Žurnalistai tuo metu nekepdavo trijų keturių straipsnių per dieną, bet parašydavo du arba tris per savaitę. Mes, studentai, pagarbiai žiūrėjome į vyresnius kolegas, sėmėmės iš jų patirties ir klausydavom jų nutikimų, diskutuodavome apie žurnalisto etiką ir ribas. Kartais, užsisėdėjus iki paryčių, sulaukdavome ir laikraščio - tepančio pirštus, ant gelsvo popieriaus, nes blokados sąlygomis buvo spaudžiamas ant tokio popieriaus, kokį pavykdavo gauti, bet tuoj pat išgraibstomas žinių ištroškusių žmonių. Kai po ketverių metų sugrįžau dirbti į Respubliką, joje jau buvo pirmieji kompiuteriai, o mano rašomoji mašinėlė iškeliavo į palėpę. Tačiau tuo metu Lietuvoje dar buvo daugybė žmonių, neįsivaizduojančių savo rytinės kavos be laikraščio.

Pasitikėjimas žiniasklaida anuomet buvo milžiniškas. Netikėti žurnalistais mokėmės kur kas vėliau. Mus mokino žurnalisto etikos, mums liepdavo dukart tikrinti faktus ir pateikti bent jau du informacijos šaltinius. Kad būtų galima padaryti straipsnį iš žmogaus viešai pasakytų dviejų sakinių, buvo neįsivaizduojama. Kad būtų galima rašyti apie žmogų, kuris sugebėjo sukelti skandaliuką televizijoje, o po to būtų nučiuptas neblaivus prie vairo, buvo neįtikėtina. Nes atsidurti laikraštyje galėjai už labai didelius nuopelnus ar stiprią nuomonę, už žygdarbį ar pasiekimus. (Na gerai, ir už didelius pinigus ar draugystę su redaktoriais). Nes laikraštį žmonės pirkdavo, skaitydavo visą iš eilės, o visi, kas jį kūrė, jautė atsakomybę už spausdintą žodį ir nenorėjo nuvilti pirkėjų.

Kur jie dabar? Tie skaitytojai, turintys laiko ir pinigų laikraščiui. Kur leidėjai, nebijantys pasakyti savo nuomonės redakcijos vedamajame? Kur reporteriai, papasakojantys kaip buvo iš tikrųjų, o ne retransliuojantys virtualioje erdvėje sugautą informaciją? Kur žurnalistai, valandą besikankinantys prie vienos antraštės? Kur reklamos specialistai, pasakojantys klientams apie visai kitą spausdintos reklamos efektyvumą.

Laikraštis labiau patinka ir todėl, kad mėgstu iš karto matyti kokio ilgio yra straipsnis, mėgstu, kai antraštė, nuotrauka ir parašas po ja atskleidžia, kiek man svarbi ar įdomi yra ta ar kita informacija. Mėgstu permesti akimis pradžią ir pabaigą, ir tada apsispręsti, skaityti man ją, ar ne. Smagu, kai gali užversti nedominančią informaciją ir ji nebelenda tau į akis. Tas pats ir su reklama - užvertei ir pamiršai, ir straipsnio viduryje, kur pats įdomumas, neiššoks prieš akis trukdantis langelis su gudriai paslėptu išjungimo kryželiu. Mėgstu redakcines skiltis ir specialistų nuomones. Man visada jos atrodo autoritetingiau atspausdintos ant popieriaus. Ir net jei neturiu laiko ilgam skaitymui, permetu antraštes ir man rodos, bent apgraibom sužinau, kas svarbaus įvyko šalyje ir pasaulyje. Internetinė žiniasklaida šito nesuteikia. Ji ir negali suteikti, nes jos visai kitas veikimo principas. Ji skirta pramogai, laiko skylėms laukiant draugo, autobuso ar vasaros, užlopyti, o ne sistemingam žinių papildymui. Interneto žiniasklaida man panaši į kamuoliukų baseiną, kur nuo spalvų ir kiekio apsisuka galva.

Vokietijoje prieš penkerius metus buvo pranašaujami blogi laikai laikraščiams, keli jų užsidarė, tačiau kiti kažkaip gyvena. Jaukinasi naujus skaitytojus, diktuoja skaitymo kultūrą ir ieško būdų, kaip laikraštį padaryti šiuolaikiškesnį, įdomesnį, patrauklesnį. Naujiems skaitytojams dovanojami kuponai, leidžiama skaityti ir nemokamai, ir už pusę kainos. Papasakosiu, kaip užkibau aš pati.

Kai pirkau knygą internetu, man pasiūlė dovanų laikraščio prenumeratą dviems savaitėms. Patiko pusryčiauti su laikraščiu, kurį atnešdavo dar prieš septintą ryto. O šeštadienio priede visada rasdavau informaciją apie svarbiausius mieste renginius, kultūros naujienas, miesto istorijos ir istorijų.  Pasibaigus nemokamam laikui, paskambino malonaus balso mergina ir paklausė ar man patiko skaityti ir ar nenorėčiau mėnesį skaityti laikraščio už pusę kainos, o ji man atsiųs dovaną – kelioninį krepšį su ratukais, vertą kur kas daugiau, nei aš sumokėsiu už laikraštį. Vėl sutikau ir mėgavausi žiniomis. Krepšys irgi pravertė. Pasibaigus šiai akcijai vėl paskambino malonaus balso mergina ir pasiūlė užsiprenumeruoti metams. Pajutusi mano balse mandagią dvejonę, ji drėbtelėjo džokerį – jei užsisakysiu metams laikraštį, gausiu kuponą savaitės poilsiui viename iš dviejų šimtų viešbučių skirtingose Europos šalyse pagal jų sąrašą. Viešbučiai geri, yra netgi labai pašmatnių. Apsistoti jame gali visa šeima iki keturių asmenų. Ir visa tai – dovana naujam skaitytojui, kuris pasiryžęs mokėti 40 eur per mėnesį už šešis Berliner Zeitung numerius per savaitę. Klausiu, kur čia stebuklas pakastas, nes dovanos vertė tikrai didesnė, nei metinės prenumeratos? Malonaus balso mergina šnabžda, kad jie viešbučiams atsilygina reklaminiu plotu ir iš tokio sandorio išlošia ir skaitytojas, ir reklamdavys, ir laikraštis.

Galvoju, jeigu taip Lietuvoje tokius marketingo stebuklus pasiūlytų žmonėms, gal irgi atsirastų daugiau skaitančių. Bus daugiau skaitančių – atsiras reklamos ir laikraščiai netaps nykstančia rūšimi. Gal netgi įsikurs koks naujas? Ir gal netgi vieną dieną vėl taps madinga Vilniaus kavinėje skaityti laikraštį?

Juk vinilai irgi sugrįžo...

2017 m. liepos 3 d., pirmadienis

Mūsų valstybėje - tvarka



Ne viskas toje Lietuvoje gražu. Netgi vasarą. Šiandien norisi papasakoti apie tai, kaip valstybė, skatindama gimstamumą ir deklaruodama, kokie jai svarbūs mūsų vaikai, rūpinasi jais, netekus šeimos maitintojo. Būčiau mielu noru nežinojusi visų tų detalių, jei ne liūdnas nutikimas šeimos rate. Penkiasdešimties nesulaukęs trijų vaikų tėvas netikėtai užgęso vaikų akivaizdoje, staiga sustojus širdžiai. Begalinis skausmas. Šokas vaikams. Klausimai visatai, Dievui, mamai, reikalaujant paaiškinti kodėl nutiko tai, kas nutiko. Smūgis žmonai, kurios gyvenimas per pusvalandį apsivertė kelis kartus ir kuri net neįsivaizduoja, kaip reikės gyvent toliau. Kaip vienai užauginti vaikus, kurių jauniausias tik rudenį pradės lankyti mokyklą. Kaip išgyventi tą netekties skausmą. Kaip perimti visus namų vyriškus darbus. Kaip išgyventi netekus pagrindinio šeimos maitintojo. Klausimų tiek daug, akyse panika ir skausmas, bet mes guodžiam, kad kažkas padės, juk valstybė turėtų rūpintis be tėvo likusia šeima.

Bet po truputį pradeda aiškėti, kad, kaip ir daugelyje sričių, valstybė labiau trukdo, nei rūpinasi. Įsivaizduokite – jūs šoke, netenkate artimiausio žmogaus, su kuriuo planavot užauginti vaikus ir ramiai praleisti senatvę, buvote patikėję jam tvarkyti visus piniginius ir ūkinius reikalus. Ir staiga jums reikia rūpintis jo laidotuvėmis, jos kainuoja daug, labai daug, beveik dešimt kartų daugiau, nei valstybės skiriama pašalpa, juos reikia sumokėti dabar, iš karto, kai ką netgi avansu. Šeimos maitintojo einamoji sąskaita, kur nesenai pervestas atlyginimas ir iš kurios buvo mokamos būtinos mėnesio išlaidos, yra nebeprieinama. Indėliai nepasiekiami. Nei laidotuvėms, nei gedulo drabužiams vaikams, nei kitoms išlaidoms, pinigų naudoti negalima. Nes, pasirodo, visi velionio pinigai, netgi paskutinis atlyginimas, kaip ir visas kitas kartu santuokoje užgyventas turtas yra įvardijamas kaip palikimas ir juo naudotis bus galima ne greičiau nei po trijų mėnesių, po begalinių vaikščiojimų pas notarą, į teismą ir dar dvidešimties popierėlių nešiojimo iš vienos institucijos į kitą.

Jums atrodo, kad jums priklauso automobilis, kuriuo vežate vaikus į mokyklą? Jums atrodo, kad ką tik baigtas išmokėti namas priklauso jums? Kad santuokoje iš abiejų algų sutaupyti pinigai priklauso jums? Viskas yra taip, kol gyvi yra abu sutuoktiniai. Tada galit parduoti mašiną, išsikeisti butą į didesnį, į mažesnį, į kitokį, galite savo nuožiūra išleisti atlyginimą ir investuoti pinigus. Bet vos tik vieno sutuoktinio nebelieka, visas turtas dalinamas likusiam sutuoktiniui ir vaikams. Taigi, be pagrindinio maitintojo likusi žmona, kuriai per brangu išlaikyti du automobilius, daugiau nei tris mėnesius negali jo parduoti, nes jis jai nepriklauso, o paskui automobilis perrašomas ne tik jos, bet ir vaikų vardu, o jį parduodant reikalingas teismo sprendimas, kad nepažeidi vaikų teisių. Draudikai pakelia privalomojo civilinės atsakomybės draudimo kainą keturis kartus, nes, mat, dvidešimt metų vairuotojo stažą turinti moteris pirmą kartą draudžia automobilį. Ji daug ką daro pirmą kartą. Nuryja ašaras, susikaupia ir, nesulaukdamas niekieno paguodos, vėl eina kovoti. Vėl eina rinkti kitų pažymų, kad sutvarkytų kitą reikalą.

Pagaliau sutvarkomos našlaičių pensijos, kurios suskaičiuojamos, atsižvelgiant į velionio sumokėtus mokesčius. Žinote, kaip jos dalinamos? Ogi tą patį pyragą raikant visiems vaikams. Jei turi daugiau vaikų – tai tavo vienos problema, kaip tu tą pyragą visiems padalinsi. Jei našlaičio pensija yra 300, tai vienas vaikas tiek ir gauna. Bet jei turit tris – visiems padalinama po 100 eur. (Sodra savo tinklapyje skelbia, kad vidutinė našlaičio pensija yra 31 eur) Bet juk negali trims nupirkti vieno parkerio ir vienų batų, neužteks ir vienos sportinės aprangos, reikia trijų. Kadangi mama turi neblogą darbą ir uždirba truputį daugiau nei vidutiniškai, vaikams nepriklauso nei nemokamas maitinimas, nei nuolaidos būreliams ar prailgintai dienos grupei. Niekas nepriklauso. Maža to, kai pagaliau paskiriama našlaičio pensija, reikia vėl kreiptis į teismą, kad leistų mamai tais pinigais naudotis. Vėl užtrunka, vaikai netenka vasaros stovyklų. O gavus leidimą naudotis pinigais, reikės rinkti sąskaitas, kad juos išleidote tikslingai vaikų lavinimui ir skyrėte tik teismo sprendimu numatytoms išlaidoms. Kitaip tariant, norėsit riestainio ar suknelės dukrai – pirkit iš kokių tik norit kitų pinigų. Jokių išimčių. Tokia tvarka.

Na gerai, pakalbam apie tai, kas jiems priklauso. Netektį patyrusiems vaikams mokykloje priklauso psichologo konsultaciją. Bet... ją pavyko gauti tik po septynių savaičių. Visi psichologai pasakys, kad pagalba vaikui reikalinga iškart, kaip galima greičiau, kad negydomas skausmas plečiasi ir keroja. Darželyje psichologo etato išvis nėra, gali bandyti stoti į bendras eiles poliklinikoje.

Pažiūrim, kaip šitoje situacijoje elgiasi didžiausias ir didžiausią pelną lupantis komercinis bankas. Jis juk ne valstybinė institucija, turėtų užjausti ir pasiūlyti sprendimus ilgametei klientei. Taip, bankas mielai atidaro visiems vaikams sąskaitas, nes našlaičio pensijos į mamos sąskaitą pervesti nevalia. Bankas paima mokesčius ir pritaiko jauniausiam šešiamečiui vaikui išgryninimo mokestį, nes mat Jaunimo programa banke, kurią užsisakius išgryninimas nemokamas, yra tik nuo septynerių metų. Ir teisingai – koks tėvas puls atidarinėti sąskaitos šešiamečiui. O valstybė tai daro. Norint gauti prisijungimą prie sąskaitų, reikia vaikus kažkodėl temptis į banką. Jokių išimčių. Mūsų valstybėj tvarka.

Kita problema – bankas be jokių skrupulų atsiunčia piktą laišką su grąsinimais išvargusiai mamai. Pasirodo, velionis nepadengė kreditinės kortelės įsiskolinimo, šimto penkiasdešimt eurų. Bankas žino, kad jis jo jau niekada nebepadengs ir kad yra dar kelios sąskaitos jo vardu, visose yra pinigų, tik jos užšaldytos, nes laukiama teismo leidimo jomis naudotis. Užuot palaukęs, kol bus tas sprendimas ir tada švelniai priminęs, kad reiktų apmokėti skolą arba netgi pats nusiskaičiavęs trūkstamą sumą, jis rašo laišką ir piktai reikalauja, kad ji sumokėtų nedelsiant, kitaip bus didžiuliai delspinigiai. Jokių išimčių. Tokia tvarka.

O žinote, kad visus tuos reikalus reikia tvarkytis darbo metu. Tuo metu, kai ir taip trūksta laiko, jėgų ir pinigų, turi kasdien atsiprašinėti iš darbo, kad atstovėjęs eilę priduotum popierėlį. Lietuvoje kantrybe ne visi darbdaviai pasižymi, tad kai kam turbūt prisideda dar vienas rūpestis – dėl darbo vietos išsaugojimo. Popierių tvarkymas ne tik užimą laiką, bet ir kainuoja pinigus – reikia mokėti notarui ir antstoliui, ir ne dešimtimis, o šimtais eurų. Reikia mokėti tuo metu, kai sąskaitos užšaldytos. Be to, nėra jokio informacinio langelio, kur vienu metu gautum informaciją apie tai, kam kokių popierėlių reikės ir kaip juos gauti. Sutikite, kad mamai su trimis vaikais valstybė galėtų skirti tokią nemokamą konsultaciją. Kaip ir skirti minimalų finansavimą paramos grupėms, kur tiek mamos (tėčiai), tiek vaikai galėtų gauti psichologo konsultaciją ir susitikti su tokią pat netektį patyrusiomis kitomis šeimomis. Kad nesijaustų palikti visiškai vieni viduryje vandenyno.

Širdis plyšta iš skausmo, galva - nuo rūpesčių, o vakare prisėdęs supranti, kad esi pats kaltas, kad nusprendei auginti tiek vaikų. Neturėtum jų – visiems būtų daug paprasčiau. Mūsų valstybėj tvarka. Vaikai tik pridaro problemų.



2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Dešimt nesėkmingos tinklaraštininkės patarimų


Prieš dvi dienas buvo tarptautinė tinklaraštininkų diena. Niekas manęs su ja taip ir nepasveikino. Kaip turbūt nepasveikino ir tūkstančio kitų Lietuvos "blogerių". Visada savo profesine švente laikiau Spaudos dieną – tada iš karto su kolegomis pridavę straipsnius "į numerį” leisdavomės į kavinę ir keldavome tostus vienas už kitą.

Rašant tinklaraštį viskas šiek tiek kitaip. Iš esmės tai yra vienišiaus užsiėmimas, tad ir švęsti nelabai yra su kuo. Kai gyveni Lietuvoje, gali tikėtis, kad tave pakvies į konferenciją, į blogerių suvažiavimą ar bent į kalėdinį vakarėlį. Kai esi sėkmingas tinklaraštininkas, galbūt šios dienos proga, kaip per kokias kalėdas, nuo verslo partnerių gauni gurmaniško maisto ar kosmetikos rinkinį, ar bent kokią knygą.

Kas mūsų visuomenėje yra laikomas tuo sėkmingu tinklaraštininku? Taip, jūs teisūs. Sėkmingas yra ne tas, kuris gražiai rašo, turi ką pasakyti ar parodyti, ne tas, kurio mintys keičia pasaulį ar bent jau pradeda visuomenę gydančias diskusijas, bet tas, kuris moka tai parduoti. Dažnai tai būna du skirtingi dalykai – tie, kas moka kurti turinį, nemoka parsiduoti, o tie, kas moka pardavinėti, neturi kada kurti produkto. Išties sėkmingi žmonės samdo kitus, kad jiems tą turinį sukurtų.
Sėkmingo šiuolaikinio tinklaraštininko įvaizdis – tai trečią puodelį kavos madingoje kavinėje užsisakantis barzdotas jaunuolis, įsmeigęs mąslų žvilgsnį pro langą ir brangiame kompiuteryje rimtu veidu rašantis mažai reikšmingus patarimus. O paskui linksmu veidu skaičiuojantis, kiek uždirbo "laikų" ir eurų. Arba mama, rašanti patarimus, kol kūdikis žinda krūtį. Sėkmingi tinklaraštininkai reklamuoja laikrodžius ir batus, restoranus ir viešbučius, patogias kėdes lėktuvuose ir neregėtus kraštus. arba bent jau naujo vaikiško vėžimėlio modelį. Jie skraido į festivalius ir konferencijas, fotografuojasi prie palmių su gražiais drabužiais ir visaip kitaip demonstruoja savo sėkmingą gyvenimą. Jų pusryčių kava su idealia pieno puta, pietauja jie su žinomais draugais, keliauja bent kartą per mėnesį, jų figūros tobulos, nes jie sportuoja su treneriais, jų plaukai puikūs, nes naudoja plaukų kaukes, jie gauna pigius skrydžius, nemokamus bilietus į koncertus ir naujus bėgimo batelius. Net knygas jie skaito ne sujauktoje lovoje, bet įvairiose romantiškose vietose.

Aš nesu sėkminga “blogerė”, nors tuo mažiau ar daugiau užsiimu šešerius metus, nors mano įrašus kartais per dieną perskaito ir keli tūkstančiai žmonių ar perpublikuoja informaciniai interneto portalai ir nors mano nuomonė kartais iššaukia diskusijas visuomenėje. Niekas manęs nekviečia į konferencijas, niekas nesiunčia dovanų ir iki šiol nesu uždirbusi nei lito, nei euro iš savo tinklaraščių. Negaunu net jokių pasiūlymų bendradarbiauti už mainus. Viskas, ko sulaukiu, tai kai kurių žiniasklaidos priemonių pasiūlymų spausdinti mano įrašus už dyką. Arba įsiutusių komentatorių laiškų, kurie klausia kaip aš drįstu galvoti tai, ką galvoju.

Žmogus aš irgi paprastas - nevalgau Michelin žvaigždute pažymėtuose restoranuose, nedėviu vardinių suknelių, o vietoj brangios rankinės trečius metus tąsau tą pačią kuprinę. Lūpas dažau kelis kartus per mėnesį, nagus lakuoju dar rečiau. Neinu į vakarėlius, manęs nefotografuoja žurnalas “Žmonės”, nedalinu receptų, nei kaip kepti duoną ar sausainius, nei kaip tapti kitokiam, negu esi.

Rašau tik tai, ką noriu pasakyti, o ne tai, ką žmonės nori iš manęs išgirsti. Dažnai nebesuprantu, ko tie skaitytojai nori, tad nustojau visai kreipti į juos dėmesį. Parašau, kas Lietuvoj ne taip – daugelis šoka ginčytis, kad nė velnio aš nesuprantu. Parašau, kas Berlyne taip, daug kas sako – tai ir varyk tenai. Net nepažiūrėję, kad būtent tenai aš ir sėdžiu. Būtent iš to kampo ir stebiu pasaulį. Kartais pagalvoju, jog rašau tiems keliems procentams skaitytojų, kurie gali priimti tekstus be jokių išankstinių nuostatų ir politinių poteksčių. Kurie į mano nuomonę tinklaraštyje žiūri kaip į žaidimą, sakantį, kad iš mano žodžių nereikia nieko išmokti, nieko įsidėmėti, galima jos netgi nepriimti, bet pageidautina, kad nešoktumėte į akis, o tyliai nusišypsotumėte. Juk nuomonių būna įvairių. Ir jei jums kyla noras pareikšti savąją, nesiginčykite, o susikurkite savo tinklaraštį ir auginkite savo gerbėjų būrį. Galite netgi būti sėkmingesni už mane. Galite netgi šiek tiek iš to uždirbti.

Kartais galvoju, jei nerašyčiau straipsnių ir knygų, turbūt būčiau aktyvesnė tinklaraštininkė, turėčiau laiko kokiam rinkodaros planui sumesti ar net laiškui potencialiems rėmėjams parašyti. Dabar laiką ir geras istorijas taupau romanams, kaip ir kai kurias metaforas ar pastebėjimus. Nes tai laikau savo darbu, o tinklaraščio rašymą - hobiu. Pažįstu žmonių, kuriems nutiko atvirkščiai - knygos yra hobis, o tinklaraštis darbas. Tada, kai dar mano pirmuoju romanu nesidomėjo nei viena leidykla, buvo atėjusi mintis spausdinti po skyrių tinklaraštyje. Kaip paskui sužinojau, tai nebuvo tokia nauja idėja, ją įgyvendino ir populiarumo sulaukė lietuvių rašytojas R.Dima.

Berlyno dienoraštis gimė kaip eksperimentas. Romanus rašyti nėra lengva. Straipsnius rašyti kartais kankinamai nuobodu. Todėl vieną rytą nuėjusi išgerti kavos į greta esančią kavinę pagalvojau, kad rašysiu dienoraštį klasikiniu būdu, pradėdama nuo datos ir vietos, bet neturėdama jokio išankstinio sumanymo kokias temas norėčiau pagvildenti. ir tik uždedi pirštus ant klaviatūros, tik pradedi spausdinti "mielas dienorašti", ir mintys, lyg atkimštas šampano butelys, suputoja ir veržiasi lauk. Netikit? pabandykit. Užrašinėji mintis, kurios aktualios tai dienai, kurias nešiojiesi ir nepaliaujamai galvoji, įpini tai, kas buvo vakar, kas turi įvykti rytoj. Kartais įmeti sapną ar netyčia užklydusį eilėraštį. O kartais kyla paaugliškas noras pasipriešinti “mainstrymui” ir išprovokuoti diskusijas.

Būčiau kur kas sėkmingesnė tinklaraštininkė, jei prieš rašydama pagalvočiau, kokiai auditorijai skirtas mano įrašas, kokiuose FB puslapiuose galėčiau juo pasidalinti, nerašyčiau apie tai, ko žmonės nenori girdėti, mesčiau patrauklią antraštę ir išvardinčiau pastraipose “dešimt dalykų, kurie pavers jūsų gyvenimą...”. Pastebėjau, kad žmonės labai mėgsta visokius šimtukus, dešimtukus, penketukus. Jau prieš atsiversdami jie tikisi, kad nereikės virškinti ilgo teksto, bet gausi sukratytą, perfiltruotą ir į stalčiukus sudėtą gyvenimo patirtį. Dar pastebėjau, kad labai tinka įrašai, kurių pavadinimas prasideda žodžiu Kaip: kaip kepti, kaip rengtis, kaip dažytis, kaip patikti sau ir vyrams, kaip išgyti, kaip vilioti, kaip uždirbti, kaip atrodyti jaunesnei ir visi kiti klausimai, į kuriuos dažniausiai tekstuose nėra pateikiama atsakymų.

Tuomet, kai dirbau viešųjų ryšių konsultante, esu siūliusi ne vienam klientui rašyti kompanijos blogą. Prieš dvylika metų į tai jie žiūrėjo skeptiškai. Dabar jau kiekvienas supranta, kad tinklaraštis gali pasitarnauti jų produktų viešinimui. Na nebūtinai reikia kalbėti tiesiogiai apie siurblius ar šampūnus. tinklaraštis yra tokia kūrybinga terpė, kad galima prigalvoti pačių keisčiausių idėjų. Galima rašyti rimuotai ar dėti nuotraukas su žaismingais užrašais. Galima visur vežiotis kokį firmos žmogeliuką ar motyvacinį šūkį ir fotografuoti jį keisčiausiose vietose. Galima rašyti blogą namų šeimininkės, pavargusios motinos, kepėjos, misterio Properio ar net gero kačių ėdalo privalgiusio katinėlio balsu. Tai bus daug įdomiau, nei užsakomieji straipsniai. O jei rasite gerą rašytoją, tinklaraščiai gali tapti netgi labai populiarūs.

Nors ir nesu sėkminga tinklaraštininkė, patiriu didelį malonumą, kaskart į pasaulį paleisdama vieną ar kitą savo dienoraščio įrašą. Nes man patinka rašyti.  Manau, jog tai ir buvo pirminė tinklaraščio paskirtis - saviraiška. Komercija atsirado paskui. Tinklaraštis visų pirma turi būti hobis, kitaip tariant - mėgstama veikla. Jeigu pavyksta iš jo uždirbti - valio, bet čia jau skaitykite kitų autorių įrašus, aš jums mažai kuo galiu pagelbėti. Pasidžiaugiu tuo, kad žmonės, paskaitę mano įrašus, nueina į knygyną ieškoti mano romanų arba užsisako mano ekskursiją po Berlyną. Šypsausi, kai jie sako, jog skaito visus mano tinklaraščio įrašus ir net gali pacituoti tai, ką pati jau senai pamiršau.

Taigi pabaigai - dešimt mano pačios patarimų, kaip sukurti įdomų tinklaraštį ir mėgautis šia veikla.

1. Apsispręskit, apie ką bus jūsų tinklaraštis ir kokiai auditorijai bus jis skirtas. Norint tapti sėkmingu tinklaraštininku, reikia pasirinkti vieną sritį ir neišklysti iš jos rėmų. Tai nuspręskit, ar tai bus tinklaraštis apie vaikų auginimą, apie sodininkystę, pyragų kepimą, filmų žiūrėjimą, šukuosenas, žvejybą, šunų auginimą ar dar vienas tinklaraštis apie gyvenimo prasmės paieškas. Ir ryškiai tai deklaruokite pačiame puslapio viršuje. Jei esate populiarus ir norite kurti asmeninį tinklaraštį, šitie pasiūlymai jums negalioja.

2. Nerašykite kasdien. Rašykite tik tada, kai turite ką pasakyti. Vienas įrašas per savaitę – optimalu, nes mes visi ir taip skęstame bereikalingų žodžių ir virtualių nuotraukų sraute. Tačiau vis tik reikalingas reguliarumas, jei nenorite, kad jus pamirštų. Kuo didesnis tarpas praeina nuo paskutinio įrašo, tuo labiau norisi nustebinti savo apleistus skaitytojus, tada blaškomės ieškodami įkvėpimo ir įstringame. Taigi iškvėpkite, padėkit užpakalį ant kėdės ir tiesiog pradėkite rašyti. Profesionalūs tinklaraštininkai sako, kad būtų gerai netgi turėti mėnesio planą kada ir kokius įrašus skelbsite, bet man planavimas kvepia darbu ir atima pusę kūrybinio džiaugsmo.

3. Labai svarbu pavadinimas – jis turi intriguoti ir kartu išduoti apie ką įrašas. Skaitytojui turi būti iš anksto aišku, ar jį domina tai. Nors šiaip pavadinimas – tai nuolat atnaujinama jūsų vizitinė kortelė. Jie gali būti konkretūs, romantiški, viliojantys, gurmaniški, gali būti juokingo arba visai “nučiuožę”. Jie turi šiek tiek atskleisti jūsų asmenybę ir išlaikyti vieną stilių.

4. Neminėkite prekių ženklų pavadinimų, nebent tai būtų knygos, žurnalai, patikusios šalies pavadinimas ar mėgstamas atlikėjas. Neminėkit ir tada, jei jums kažkas už tai sumokėjo. Geriau jau įdėkit gražią nuotrauką su jais. Taip pat nediekit google ir kitų reklaminių programų, kurių talpinamų banerių jūs negalite kontroliuoti. Uždarbis visai menkas, o puslapis bus išdarkytas vandens lovų, trąšų gėlėms ar akcijinių mandarinų pasiūlymais.

5. Tinklaraščio dizainas neturi būti svarbesnis už tekstus, nebent tai – dizaino tinklaraštis. Bet ir tada gal užtektų gerų nuotraukų. Tinklaraščio esmė – nuolat skelbiamas turinys, o ne jo apipavidalinimas.

6. Nesusireikšminkite. Nenaudokite pernelyg dažnai žodžio aš. Neaprašinėkite tik jums vieniems išliekamąją vertę turinčių smulkmenų. Neniekinkite savo skaitytojų. Pagalvokite apie tuos, kuriuos tikitės sudominti savo tinklaraščiu. Ir sudominkite juos. Savo asmeniniu žavesiu, gražiomis nuotraukomis, šmaikščiais tekstais, aukso vertės patarimais, kelionių aprašymais, politikavimais, recenzijomis, anekdotais... Visada galvokite, kad rašote savo draugams.

7. Nerašykite pernelyg ilgų tekstų. Jei žmonės norės prisėsti su ilgais tekstais, jie pasiims knygą arba bent jau literatūros žurnalą “Metai”. Tinklaraščio įrašas turi būti nuryjamas lengvai, greitai, kaip šviežias raguolis pusryčiams.

8. Būkite nuoširdūs. Nebijokite atsiskleisti. O jei vis tik nedrįstate, susigalvokite slapyvardį. Jei žmogus atėjo į jūsų tinklapį, reiškia jam įdomu, ką jūs manote, ką jūs pats pamatėte, ką išgirdote, ką supratote, ką patyrėte. Nes oficialios informacijos pilna Wikipedia. Kam įdomūs būtų Beatos receptai, jei ji jų nepagardintų asmeninio gyvenimo detalėmis.

9 Pateikite žaismingai informaciją apie save. Man užėjus į tinklapį įdomiausia būna sužinoti rašančiojo lytį, amžių, profesiją. Skyrelyje “apie mane” reiktų būtinai paminėti ir tai, kodėl ir kam rašote šį blogą.

10. Kreipkit dėmesį tik į gerus ir skatinančius kurti komentarus. Blogų neskaitykite. Jie nieko bendro neturi su jūsų įrašu, tiesiog visada ir visur yra žmonių, norinčių kritikuoti kitus. Jei priimsitę tą kritiką, nebenorėsite judėti toliau. Atminkite, kad visada galite ištrinti jums nepatikusį komentarą. iš tinklapio ir iš atminties.


2017 m. gegužės 18 d., ketvirtadienis

Apie (ne) prasigėrusius vokiečius


Ar žinote, kad Vokietijoje yra patys liberaliausi alkoholio vartojimo įstatymai pasaulyje? Ar žinote, kad čia vaikams su tėvų priežiūra gerti alų leidžiama nuo trylikos metų, o nuo šešiolikos jie tą daryti gali be suaugusiųjų priežiūros. Nuo aštuoniolikos jie jau gali pirkti ir gerti stipriuosius alkoholinius gėrimus. Ar žinot, kad gerti alų viešai yra ne alkoholizmo, bet vokiečių bendravimo kultūros dalis, o alaus sodai (biergarten), kurių yra net mažiausiuose Vokietijos miesteliuose – kultūrinio paveldo dalis.

Ar žinote, kad Berlyne alų gerti viešai ne tik galima, bet netgi madinga. Tikrai, jei įsižiūrėsite į vakarinius praeivius gatvėje, metro, tramvajuje, miesto centre, kas dešimtas bus su atkimštu alaus buteliu. Na gerai, trečiadienio vakarą – tik kas dviešimtas. Berlyne parduotuvėse alkoholinius gėrimus gali nusipirkti visada, čia nėra jokių ribojimų. Joms užsidarius, čia dirba beveik tūkstantis naktinių parduotuvėlių, taip vadinamųjų spätkauf (berlynietiškai - späti), kurios alų ir kitus gėrimus parduoda su nedideliu antkainiu (20-30 proc). Maža to, paslaugus turkas ar vietnamietis (kuriems dažniausiai priklauso tokios parduotuvės) tau iškart pasiūlys nusipirktą alaus butelį atidaryti. Nes čia visi to prašo. Tiesiog toks miesto stilius – Niujorke ar Londone visi gatvėmis bėgioja su Starbuks puodeliais, Berlyne – su Berliner pilsner arba Club Mates (limonadas su matės arbata) buteliu.

Geru oru lengvuosius alkoholinius gėrimus gurkšnojančių žmonių pilna parkuose, pliažuose, bažnyčių šventoriuose, miesto centre esančiuose skveruose, miesto šventėse ir netgi vaikų šventėse. Nusipirkti alaus butelį čia galima kas dvidešimt metrų, o šventėse juo prekiauja kas tik nori. Spontaniškame vakarėlyje ar parodos atidaryme tiesiog stovi alaus dėžės, o pasiėmęs butelį, į dėžutę įmeti eurą ar pusantro. Paskui ten pat padedi tuščią butelį. Tokia tvarka. Vokietijoje alkoholio prekybai nereikia licenzijos, kaip ir gamybai. Kasos aparato iš menininkų irgi niekas nereikalauja. Svieto pabaiga, sakysite. Bet palaukite, čia dar ne viskas.

Per mokslo metų pradžios šventę, kol pirmokėliai sėdėjo klasėse, tėvai čia pat, mokyklos kieme, iš mokyklos tėvų komiteto organizuoto stendo pirko putojančio vyno taures ir net nesulaukę pietų meto, šventė vienas kitą sveikindami ir pažindindamiesi. Nors lietuviškai tai skambėtų daug baisiau – girtavo prie vaikų. Per kalėdinę mugę mokyklos kieme tėvai šildėsi karšto vyno puodeliu, o vaikams čia pat buvo siūlomas vaikiškas punšas. Tas euras už gėrimo taurę, pyrago gabalėlį, keptą dešrelę ėjo labdarai ir mokyklos sporto salės remontui. Niekas nemušė čekių ir nereikalavo jokių higienos pažymėjimų.

Sodoma ir Gomora, sakysite. Bet palaukite, evangelikai po mišių dažnai susirenka parapijos namuose pasėdėti prie suneštinio stalo, kur vynas ar alus yra neatskiriami atributai. Ne kartą bažnyčios šventoriuje mačiau išneštą stalą su maistu ir gėrimais. Ir kunigėliu su vyno taure, apsuptu parapijiečių. Baisu, kur ritasi pasaulis!? Vokietija turėjo būti seniausiai prasigėrusi tauta, o Berlynas išvis girtuoklių miestas. Manęs ne vienas ekskursijų dalyvis iš Lietuvos klausė, ar daug prasigėrusių Berlyne, nes pagal tai, kiek matosi geriančių žmonių, šis skaičius turėtų viršyti visus rekordus. Bet taip nėra. Taip, yra čia patilčių ir stočių gyventojų, kaip ir kiekviename didmiestyje, yra bernvakarius švenčiančių britų ir atsipalaidavusių skandinavų būriai, garsiai rėkauja girti rusai ar kikena prisišventusių merginų grupelės. Bet didžioji dalis tą vieną ar du alaus butelius viešai pragurkšnoja visą naktį ir ryte nejaučia nei kaltės, nei pagirių.

Jei Vilnius yra miestas, kuriame dažniausiai išgirsi negalima, tai Berlynas yra miestas, kur viskas galima, aišku, jeigu tai nepažeidžia kitų asmenų teisių. Čia net rūkyti baruose ir naktiniuose klubuose niekas nedrįsta uždrausti. Čia žmonės laisvi ir jiems nereikia slėptis. Priešingai, sakyčiau, kad buitinio alkoholizmo atvejų čia daug mažiau. Kaip prancūzas nelaiko girtavimu ištuštinti pusbutelio, o gal ir viso butelio vyno prie vakarienės, taip vokiečiui rūgtelti po dviejų butelių alaus yra normalus dienos pabaigtuvių akordas. Girtavimu jie vadina, jei kas nors išsitraukia stipraus alkoholio butelį, kas nutinka labai retai ir beveik niekada be progos. Bet susitikti su draugais, švęsti darbo, dienos, savaitės, sezono pabaigą visi eina į gatves. Jei kavinėse per daug žmonių arba vakaras šiltas ir smagus – daugybė žmonių sėdi krantinėj, ant pievos, ant suolelių, ant bortelių. Kas su vynu, kas su alum, o kas su gitara. Čia pat bėgioja vaikai.

Pažiūrėję į statistiką matome, kad vokiečiai išgeria daugiausiai alaus pasaulyje – 115 litrų žmogui, tačiau pagal suvartojamo alkoholio kiekį – jie 23 vietoje (Lietuva – 3 ioje). (Pagal naujausią statistiką, per dvi vietas pirmyn pasislinko ir lietuviai, ir vokiečiai). Tačiau statistika sako ir kitą įdomų dalyką – alaus pramonės apyvarta Vokietijoje smarkiai mažėja. Vieni aiškina, kad tai dėl senstančios visuomenės, o kiti pateikia kitą statistiką – kad per pastaruosius septynerius metus silpnų alaus kokteilių ir nealkoholinio alaus pardavimai padvigubėjo. Sakoma, kad iš dvidešimties Vokietijoje išgeriamų alaus butelių, vienas yra nealkoholinis. Berlyne šis skaičius dar didesnis, nes čia daugybė jo rūšių visiems skoniams.

Šiandien buvau tipiškoje maisto parduotuvėje Edeka savo rajone, kuri tikrai daug mažesnė už Žirmūnų Iki, jau nekalbant apie didžiuosius prekybos centrus. Alui skirtas vienas praėjimas, o jame trečdalis lentynos skirta nealkoholiniam alui. Paprasto nealkoholinio pilsnerio radau penkių pavadinimų, dar du buvo krištolinio nealkoholinio, dar trys – kvietinio, du – kvietinio tamsaus ir dar trys nealkoholinio alaus kokteiliai su citrinomis, su šeivamedžiu ir su greipfrutais. Taigi – vienoje parduotuvėleje – penkiolika skirtingo nealkoholinio alaus rūšių. Senieji tvirtina, kad nealkoholinis alus, tai kaip seksas be moters arba kaip ledai be cukraus. Tačiau hipsterinis jaunimas diktuoja naujas madas, alaus pramonė prisitaiko ir tendencijos keičiasi.

Gyvenu Berlyne dar ir dėl to, kad mėgstu laisvus žmones aplink, kuriems niekas nieko nedraudžia. Ir dar dėl to, kad gerdama su draugais alų iš butelio miesto parke savo vaiko akivaizdoje arba užgerdama juo bratvurstą per miesto šventę visai nesijaučiu girtuokle. Jausčiausi tokia, jei būčiau priversta gerti virtuvėje nuo visų pasislėpusi.

2017 m. gegužės 3 d., trečiadienis

Apie pozityvumo trendą


Ar žinot, kokias knygas pastaruoju metu Lietuvoje labiausiai perka? Ogi pamokslus. Pačius tikriausius pamokslus, kuriuos šiaip jau galima išgirsti kiekvieną sekmadienį einant į mišias. Nežinau, kiek žmonių iš tikrųjų juos perskaito, bet perka tūkstančiais. Turbūt jiems atrodo, kad nusipirkus tokią knygą, tapsi dvasingesnis, o gal vien jos turėjimas atleis nuodėmes, kurias dar ruošiesi padaryti, o gal atrodo, kad ją dovanodami savaime gausime bjaurių poelgių atleidimą iš artimųjų? Knyga "Žmogaus ir Dievo metai" puiki, kaip ir kunigo A.Toljato pamokslai, tačiau stebina didžiulis jos populiarumas būtent dabar. Nes pamokslai – tai ne romanas, jų nepaskaitysi nei vonioje, nei pliaže, nei lėktuve. Reikia atsisėsti, susikaupti, nusiteikti. išjungti feisbuką.

Šalia kunigo A.Toljato bestselerio topuose jau pusmetį karaliauja kita knyga apie Dievą – tą, kuris keliauja inkognito. Manau, kad Dievo vardas šio savipagalbos romano pavadinime minimas visai be reikalo. Visiškai nepaaiškinamas šios knygos fenomenas Lietuvoje – tūkstančiai parduotų egzempliorių, šimtai komentarų, žinučių, rekomendacijų. Vieni sako, kad tai geriausia, ką jie yra kada nors skaitę, kiti net lygina ją su P.Coelho Alchemiku ir vadina tai gyvenimo knyga. Treti, kuriems ir aš priklausau, ginčijasi su pastaraisiais, sakydami, kad tai savipagalbos romanas, daug prasčiau parašytas už P. Coelho bestsellerį, pernelyg ištęstas ir nuspėjamas, vietomis nuobodus, banaliai kartojantis senai visiems žinomas tiesas ir netgi šiek tiek pašiepiantis visus tuos koučerius, kurie dabar bene sparčiausiai dauginasi. Nesakau, kad romanas blogas, niekad nesakiau, kad bloga ir pirmoji knyga apie Vienuolį, kuris pardavė Ferarį (visos kitos tikrai blogos), bet stebina tai, kodėl žmonėms dabar taip labai prireikė patarimų. Lyg patarimų knyga ką nors būtų išmokinusi gyventi.

Na gerai, šokam iš knygynų į socialinius tinklus, pagrobusius didelę dalį skaitytojų ir knygų pirkėjų. Pažiūrim, kokie tinklaraščiai Lietuvoje yra patys populiariausi. Receptų ir madų puslapiai nesiskaito. Tinklaraščių statistikos niekur neina surasti, kas yra ganėtinai keista, nes net nežinau kaip jie tada sulaukia reklamuotojų. Bet, sprendžiant iš gerbėjų skaičiaus Feisbuke, populiariausi yra Ilzė Butkutė, Debesyla, Valtininkas, Alex Monako. Pastarasis save ir tituluoja bestselerio autoriumi, verslininku ir provokatoriumi. Nei gabalėlio dvasininko išminties ar psichologo patirties, nei trupinėlio rašytojiško amato, tik drąsa, provokacinis tonas ir skelbimas “aš viską sugebu, išmokinsiu ir tave”. Beveik neabejoju, kad išleidęs trečią knygą, antraštėje irgi panaudos žodį Dievas. Dėl to, kad tai parsiduoda. Arba dėl to, kad įtikės tokiu esantis.

Atsidarom feisbuką. Žurnalistė kasdien įdeda kokį išmintingą gyvenimo pastebėjimą su besikartojančiu ir skirtingais žodžiais išreiškiamu šūkiu – gyvenkim dabar ir džiaukimės. Tūkstančiai mėgstu ir dešimtys pasidalinimų. Fotografas kasdien fotografuoja laimingus žmones ir tvirtina – ir tu gali būti laimingas. Šimtai pasidalinimų. Vienas veikėjas rašo viešus komplimentus savo žmonai, palydimus išminties perliukais – mylėkim čia ir dabar, nepamiršk to pasakyti kas rytą. Ir šimtai, tingintys paieškoti įdomesnių meilės išraiškos priemonių, dalinasi tuo, pažymėdami savo mylimo žmogaus vardą. Rašytoja kasdien nuotraukomis iliustruoja kaip auga jos vaikas, pridėdama frazių, kad akimirkos nesikartoja ir kad reikia jomis džiaugtis. Šimtai laikų kasdien. Panašiai ir fotografė, dedanti aprasojusias gėlytes ir prirašanti, koks vis tik gyvenimas yra trapus. O kur dar keliautoja, sakanti, kad kiekvienoje kelionėje galima atrasti save. O kur dar draugai, kurie ragina mylėti tėvynę, kurie liepia įžvelgti pozityvius dalykus kiekvienoje nesąmonėje, kurie ragina nepykti ir nesipykti, turėti laiko saulėlydžiams, keliauti arba atrasti naujus dalykus neišėjus iš namų, įžvelgti stebuklą kasdienybėje ir džiaugtis net tada, kai sninga gegužę.

Pastaruoju metu jaučiu, kad mane nuo viso to pozityvumo ir pamokymų pradeda pykinti. Nejaugi žmonės negali papasakoti nutikusios istorijos be išvadų, kad gyvenimas yra gražus? Nufotografuoti horizonto, nepasakę, kad jis begalinis, o bangų – neįvardinus jų gyvenimo vandenynu? Kodėl užėjus norui viešai paburnoti, kas nors būtinai parašys, kad turime atleisti priešininkams, o bedus pirštu į politiko nusikalbėjimą ar įstatymu įteisintą kvailystę, kas nors paklaus, o ką tu davei tėvynei? Net dedant selfį, dabar reikia parašyti, kad pagaliau aš išdrįstu mylėti save tokį, koks esu, vietoj to, kad parašytume tiesą, jog išgėrėme du alaus ir nusprendėme pakvailioti. Kai susitinkam draugą gatvėj, juk nesakom jam "gyvenimas yra gražus" arba "aš myliu tėvynę", arba "puiki diena pradėti gyvenimą iš naujo", arba "mano žmona pati nuostabiausia". Mes kalbame kaip normalūs žmonės, tad kodėl negalime tokie būti viešoje savo sienoje.

Pozityvumas dabar tapo “trendu” ir kai kurie sugeba jį gerai parduoti. Suprantu, kai tai daro fotografas, nes paskui pas jį subėga dvasingumo ištroškę klientai, suprantu, kai banalybės perlus apie meilę sau žarsto stilistė, netyčia užsimindama brendo pavadinimą arba sakydama, kad iki laimės trūksta tik naujos poros batų, o apie atradimo džiaugsmą pasakoja kelionių organizatorius. Viskas tvarkoje, tai verslas. Kas gi ieško prasmės reklaminiuose šūkiuose. P.Coelho, kurio Alchemikas pateko į perkamiausių visų laikų knygų dešimtuką, socialiniuose tinkluose netgi pernelyg nesivargina, o beveik trisdešimčiai milijonų savo puslapio FB gerbėjų pameta trumputes citatas iš savo knygų. Kai kurias netgi įrėmina. Arba prideda savo nuotrauką šalia. Šimtai tūkstančių laikų ir ne vienas tūkstantis pasidalinimų. Ir įtarimas, kad autorius kikena paskui pasislėpęs iš sekėjų bukumo. Taip ir norisi įmesti pabaigai kokį nors Geležinės lapės humoro perliuką apie kakojimą vaivorykštėmis, kaip pozityvo skleidimą iš vidaus.

Nežinau, ar mes tikrai nebesijaučiam laimingi ir turim vienas kitam nuolat baksnoti į tas vaivorykštes ir gėlytes, ar nebesugebam patys mąstyti ir plaukiam su "mainstreamu", ar tiesiog manom, kad banalios frazės yra būtinos geram bendravimo tonui palaikyti. O gal, mėtydamiesi jomis į kairę ir dešinę, bandome gauti patvirtinimą, kad esame kažko verti. O gal tiesiog norime "klikų" ir "laikų", kad jaustumėmės pastebėti.

Bet kuriuo atveju, kitą kartą, kai norėsis pasidalinti kokio nors koučerio į gyvenimą paleista citata, geriau atsiverskite pamokslų knygą. Arba klasiką tapusį praeito šimtmečio romaną – geroje literatūroje yra visi atsakymai ir galima prisirankioti daug orginalesnių citatų.

Jei ieškote įdomesnio ir prasmingesnio gyvenimo receptų, tada verčiau jau čiupkite nesenai išleistą F.Miralleso ir H.Garsia knygą “Ikigai”, bent jau sužinosite kodėl japonai taip ilgai gyvena ir galbūt ką nors perimsite iš jų. Arba bent jau sužinosite, kad mes kiekvienas turime savo Ikigai - įgimtą gyvenimo vadovą - ir jį atrasti turime patys, be niekieno pagalbos. Ir jau tikrai - be Feisbuko koučerių.


2017 m. balandžio 28 d., penktadienis

Manasis rytų Berlynas


Berlyne vėl atšalo, krenta lietutis, bet medžiai jau sužaliavę, po laja jau galima nuo jo pasislėpti. Pavasarį atnešę sakurų ir magnolijų žiedai nukrito jau prieš kelias savaites. Gatvė, į kurią atsikrausčiau praeitų metų rudenį, kai medžiai jau buvo numetę lapus, prieš mėnesį pasidabino balta spalva ir kaskart, išėjus iš namų, užgniauždavo kvapą nuo žydinčių magnolijų vaizdo ir kvapo. Dabar baltą estafetę perėmė kaštonas su stangriai stovinčiais žiedais, lyg būtų atkišęs tam neskubančiam pavasariui daugybę viduriniųjų pirštų. Kitame gatvės gale švelnia rožine spalva pasidabinę slyvos ir tarp jų įsimaišiusios alyvos. Iš pirmo žvilgsnio, gatvė visai neypatinga, tipiška Berlyno gatvė madingo Prenzlauerberg rajono pakraštyje, kur būsto nuomos kainos dar įperkamos, o populiarios rajono naktinio gyvenimo vietos vis dar pasiekiamos pėsčiomis. Tai nedidelė gatvė, kur turistų yra tik tiek, kiek jų ateina iki nedidelio hostelio, kur trijose aludėse prie alaus bokalų sėdi dūmuose paskendę vokiečiai su ūsais ir DDR laikų šukuosenomis, kur yra maloni gėlininkė, patarianti visais gėlių auginimo klausimais, advokatas, draudikas, papuošalų gamintoja, jogos trenerė, indiško maisto restoranas, iš kurio smagu parsinešti patiekalus, kai tingisi namie gaminti. Čia yra fizioterapijos kabinetas, iš kurio ką tik išėjau, ir smagi kavinė, kurioje senais laikais buvęs kino teatras, o dabar šeimininkauja miela turkų šeima, kepanti vokiškus pyragus. Nes rytų Berlyne turkų beveik nėra.

Užtat čia daugybė vietnamiečių. Mažai kas žino, kad juos Rytų Berlyno valdžia prisikvietė, kaip gastarbaiterius, kaip pigią darbo jėgą. Pasirodo, ne tik Vakarų Berlyne trūko dirbančiųjų, rytiečiai irgi sprendė savo problemas. Griuvus sienai, vietnamiečiai pasikvietė
šeimas ir jų bendruomenė pradėjo augti. O kartu pradėjo augti ir jų kavinių skaičius, kuriose ir dabar gali skaniai ir nebrangiai pavalgyti.

Sutikti lietuviai manęs visada paklausia, kuriame Berlyne aš gyvenu – rytų ar vakarų. Lyg miestas nebūtų susijungęs daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus. Lyg lauktų atsakymo – aišku, kad vakarų, nes jei važiuot iš Lietuvos, tai tik tam,kad atsidurtum vakaruose. Vokiečiai šį klausimą užduoda daug rečiau ir tik po ilgesnio bendravimo. Berlyniečiai – niekada. Jie tiesiog klausia, kuriam rajone gyvenu, nes gyvenamasis rajonas Berlyne apibūdina ne tiek statusą, kiek pačio žmogaus vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Kiekvienas rajonas turi savo benamių patiltes ir prabangius restoranus, bet kiekvienas turi ir savitą legendą, tam tikrą vyraujančią atmosferą ir jo pasirinkimas išduoda daug papildomos informacijos apie žmogų.

Pavyzdžiui, jei gyveni Wedding arba Neukoeln rajonuose, reiškia, esi tolerantiškas kitai kalbai, kitam tikėjimui, kitokiam kaimynų elgesiui ir tuo pačiu esi meniškos, atviros sielos, nesirūpinantis statusu ir neturintis storų sąskaitų banke. Tai rajonai, kuriuose menininkai vis dar išgali susimokėti nuomą, o didėjantis jų skaičius įneša smagaus meninio bruzdesio, įdomių kavinių ir geros muzikos mažuose klubuose. Jei gyveni Friedrichshaine arba Kreuzberge, vadinasi esi jaunas, pašėlęs, viskam atviras, audringą naktinį gyvenimą ir alternatyvų meną mėgstantis žmogus.

Jei gyveni rytinio Berlyno pakraščiuose, tokiose vietinėse Fabijoniškėse, esi arba čia užaugęs vietinis, arba rusas, arba vietnamietis. Nes tie pakraščiai turbūt turi daugiau bendro su Maskva ar Minsku, nei su Berlynu. Ten ir russian disco, ir rusų parduotuvės, ir koldūninės, daug kur netgi užrašai rusiški. Pačiame Berlyno centre gyvena tik diplomatai, kontraktiniai verslininkai, iš kitų miestų atsikėlę turtingi senukai ir turistai laikinuose būstuose. Nes ten gyventi visiškai neįdomu.

Turi Berlynas ir turtuolių rajonus – jei gyveni Zehlendorfe ar Wannsee, esi arba gerai uždirbantis vokietis, arba nuo šaltojo karo laikų užsilikęs amerikietis, arba persikėlęs iš Vakarų Vokietijos ir visur ieškantis įprastos vokiškos švaros ir tvarkos, nuravėtų gėlynų ir vakare laiku miegoti einančių kaimynų, kurių kituose Berlyno rajonuose beviltiška surasti.

Charlottenburg rajonas yra visoks. Tai ir pats vakarų Berlyno centras su Kurfurstendamm gatvėje stovinčiais prabangiais pastatais neįperkamomis kainomis, ir tautinių mažumų užkampiai su sugrūstais septyniasdešimtųjų statybos daugiabučiais, ir jaukūs kiemeliai bei balkonai su arkomis, iki kurių kylama šimtamečiais liftais.

Jei gyveni Prenzlauerberg rajone esi arba vaikus auginanti šeima (save priskiriu pastariesiems), arba iš senų laikų užsilikęs ir seną būsto nuomos kontraktą turintis menininkas, arba gyvenamuoju plotu su kitais besidalinantis studentas, arba dažniausiai - gerai uždirbantis hipsteris iš kurios nors Europos šalies, dažniausiai vegetaras, pusryčiaujantis kavinėje arba apsiperkantis tik ekologiško maisto ir ekologiškų drabužių parduotuvėse, kurių čia apstu. Šiame rajone didžiausia Europos užsieniečių bendruomenė, todėl kartais ispanų, italų, prancūzų ar anglų kalbas gali išgirsti dažniau nei vokiečių, o vaikai nuo pat mažens žino, kad šis rajonas yra vienintelis Vokietijoje, kur būti ne vokiečiu yra greičiau privalumas, nei trūkumas.

Prieš susijungimą Rytų Berlyne esančiame Prenzlauerbergo rajone gyveno darbininkai, namai buvo erdvūs, bet seni, daugelis jų statyti dar prieš pirmąjį pasaulinį karą, neturintys jokių patogumų. Pamenu draugo butą kokiais 91- aisiais metais – erdviame bute didžiuliais langais buvo šalta, dušo kabina stovėjo virtuvėje, o tualetas buvo laiptinėje. Tais laikais ir pečius buvo ne dekoracijos, o šildymo elementas.

Iš šių namų po susijungimo žmonės bėgo į vakarus, bėgo ten, kur daugiau pinigų, kur yra darbo, kur sutvarkytos laiptinės, o iš krano bėga karštas vanduo. Į jų paliktus butus nelegaliai kėlėsi menininkai, valkatos ir šiaip laisvam gyvenimui prijaučiantys jauni užsieniečiai. Jie apleistose vietose organizuodavo parodas, ant stogų – koncertus, o apleistuose dideliuose butuose rengdavo vakarėlius. Didžėjai kartais grodavo tiesiog gatvėse, kur dailininkai paišydavo savo šedevrus ant įvairių sienų ar ant grindinio. Kai kurie buvo tokie gražūs, kad palikti ir iki dabar, kasmet tik atnaujinami truputį. Rajone po truputį kūrėsi įdomesni barai, meninės erdvės, mažos papuošalų parduotuvėlės, jaukūs kino teatrai. Namai po truputį buvo renovuojami, rasdavo senus savininkus arba už grašius įsigydavo naujus, menininkus iškeldindavo, o suremontuotiems butams rasdavo pinigingesnių nuomininkų, kuriuos traukdavo meninė atmosfera ir lauko kavinės po šimtamečiais platanais. Po dešimties metų rajonas tapo vienu įdomesnių visame Berlyne ir gyventi jame jau tapo netgi šioks toks statuso su meniniu požiūriu patvirtinimas. Atsirado daug smagių kavinių, naktinių barų, parduotuvių ir gyventi jame menininkams pasidarė per brangu. Bet užsieniečių iš kitų Europos šalių šios kainos negąsdino - Berlynas turbūt iki šiol yra pigiausia Vakarų Europos sostinė, nors nuomos kainos vien per pastarąjį dešimtmetį padvigubėjo. Jie suprato, kad rajonas yra ramus, elegantiškas, be jokios pramonės ir visai šalia centro. Ir toks europietiškas, kad iš kur beatvykus, jame jautiesi kaip namie.

Keliautojams visada pasiūlau atvažiuoti čia pasivaikščioti. Vos kelios tramvajaus stotelės nuo Alexanderplatz, ir jūs vaikštinėjate po elegantišką šeštadieninį turgų Kolwitzplatz, arba kuičiatės tarp senienų ir klausotės gatvės muzikantų sekmadieniais Mauerparke. Arba gurkšnojate alų seniausiame Berlyne biergartene Prater. Arba fotografuojatės prie Pasakų fontano Friedrichshain parke, o paskui drybsote ant žolės, kol vaikai žaidžia aikštelėje. O blogu oru vedate vaikus į senoje bažnyčioje įkurtą muziejų su labirintu vaikams arba į kavinę su didžiule smėlio dėže. Arba tiesiog geriate kavą vienoje iš Helmhotzplatz esančių kavinių, o vakarais einate pašokti ar paklausyti koncerto į kurią nors Kulturbrauerei esančią salę, po kurio tiesiog einate Lychner gatve ir įsigrūdate į kurį nors prirūkytą barą tarp vietinių išgerti kokteilio. O gal tik atvažiuojate čia suvalgyti skanios Zia Maria kepamos picos ir Hockey Pockey gaminamų ledų su pistacijomis, su baltu šokoladu, su obuoliais ir baziliku, su burokėliais ir obuoliai arba gaivinatės šerbetu su Prosecco ir mėtomis.

Toks yra mano Berlynas, kuriame gyvenu. Ir visai nesuku galvos, rytų jis ar vakarų.